Japonų kalba
kalba / From Wikipedia, the free encyclopedia
Japonų kalba (日本語, [nihoŋɡo]) – šnekamoji ir rašytinė kalba, daugiausia vartojama Japonijoje. Šia kalba kaip gimtąja šneka apie 130 mln. pasaulio gyventojų.[4] Priklauso japonų kalbų (arba japonų-riūkiūjiečių) kalbų šeimai. Kai kurie lingvistai bando japonų kalbą priskirti didesnei kalbų šeimai, grupuojant su korėjiečių, ainų ir austroazinėmis kalbomis į Altajaus kalbų šeimą, bet kol kas jokie ryšiai su kitomis kalbų šeimomis nėra įrodyti.[5] Tai agliutinacinė kalba, joje vyrauja didelis skirtumas tarp pagarbios, formalios ir neformalios kalbos, ypač pasireiškiantis kaitant veiksmažodžius. Garsų įvairovė japonų kalboje yra ganėtinai skurdi, tačiau kalba turi leksiškai skirtingų muzikinių kirčių sistemą, kuri yra labai įvairi skirtingose japonų kalbos tarmėse.[6]
Japonų kalba 日本語 Nihongo | |
Kalbama | Japonijoje |
---|---|
Kalbančiųjų skaičius | 130 mln.[1] |
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | 13 |
Kilmė | Japonų kalbos Japonų kalba |
Rašto sistemos | logogramos ir skiemeninė abėcėlė |
Oficialus statusas | |
Oficiali kalba | Japonija Palau (Angauro sala)[2][3] |
Prižiūrinčios institucijos | nėra, Japonijos švietimo, kultūros, sporto, mokslo ir technologijų ministerija atlieka pagrindinį vaidmenį. |
Kalbos kodai | |
ISO 639-1 | ja |
ISO 639-2 | jpn |
ISO 639-3 | jpn |
Japonų kalbos rašto sistema sudaryta iš trijų skirtingų rašto sistemų derinio: kinų hieroglifų, vadinamų kandži (漢字/かんじ) ir dviejų skiemeninių rašto sistemų, vadinamų hiragana (平仮名 / ひらがな) ir katakana (片仮名 / カタカナ). Pažymėtina, kad tarp žodžių nedaromi tarpai. Yra keletas galimų japonų rašto transkripcijos į lotynų abėcėlę – romadži (ローマ字) – variantų. Viena iš jų dažnai vartojama ir kai kurių kompanijų logotipuose, reklamose, tarptautiniuose japonų dokumentuose, vadovėliuose ir pan. Lietuviškame tekste perrašant japoniškus asmenvardžius ir vietovardžius, taikoma speciali perraša lietuvių kalbai[7]. Vakarų stiliaus arabiški skaitmenys dažniausiai vartojami skaičiams, nors tebėra paplitusios dvi tradicinės skaičių sistemos: iš kinų kalbos pasiskolinti sujaponinti ir senieji japoniški skaitmenys.
Pirmi išsamūs tekstai japonų kalba fiskuojami VIII a., nors dar III a. kiniškuose dokumentuose yra minimi keli japoniški žodžiai. Nuo to laiko japonų kalbos žodyną stipriai veikė įvairūs skoliniai iš kitų kalbų. Heiano laikotarpiu daugybė žodžių buvo pasiskolinti iš kinų kalbos ar buvo sukurti sekant kiniškų žodžių modelių pavyzdžiu, taip pat paveikiant senovės japonų kalbos fonologiją. Vėlyvosios vidurinės japonų kalbos laikotarpiu (1185–1600) kalba ėmė panašėti į dabartinę japonų kalbą; joje pirmąkart atsirado skolinių iš Europos kalbų, tokių kaip portugalų. Kartu su perkelta sostine iš Kioto į Edo (dabartinis Tokijas) standartinės tarmės statusą ankstyvosios moderniosios japonų kalbos periodu (XVII a.-XIX a. vid.) iš Kansajo tarmės perėmė Tokijo tarmė. Po 1853 m., Japonijai baigus sakoku laikotarpį, kalboje laipsniškai ėmėsi rastis daugybė naujų skolinių iš indoeuropiečių kalbų, ypač anglų.