Karšto oro balionas
From Wikipedia, the free encyclopedia
Karšto oro balionas – oro balionas, skrendantis kaitinant balione esantį orą. Pirmoji žmones skraidinusi transporto priemonė. 1783 m. Prancūzijoje sukūrė broliai Mongolfjė. Pirmasis skrydis pilotuojamas žmonių (Pilâtre de Rozier ir Marquis d’Arlandes) įvyko 1783 m. lapkričio 21 d.
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Skraidoma anksti ryte (1-2 valandos po saulėtekio) arba vėlai vakare (1-2 valandos prieš saulėlydį), kai nėra pavojingų vertikalių oro srovių.
Svarbiausios skrydžio sąlygos – geras matomumas, mažas vėjo greitis (<5 m/s) ir kritulių nebuvimas.
Paruošimas skrydžiui trunka 20-30 min. Paprastas balionas ramią dieną gali pakilti iš aikštelės ne didesnės nei teniso kortai. Iš pradžių kupolas pripučiamas šalto oro specialiais ventiliatoriais (tai trunka apie penkias minutes). Kai kupolas pakankamai išsipučia, pilotas pradeda šildyti orą degikliais, oras įšyla ir pakelia kupolą nuo žemės. Kai sulipa keleiviai, pilotas prikaitina orą iki tokios temperatūros, kad balionas būtų beveik plūdrus. Pilotui patikrinus visus prietaisus, žemės komanda atleidžia virves ir pilotas, įjungęs degiklius, pakelia balioną į orą.
Nusileidus žemės komanda supakuoja balioną per ~20 min.