Vilnius
Lietuvos sostinė From Wikipedia, the free encyclopedia
Vilnius – Lietuvos sostinė. Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono savivaldybės ir Vilniaus miesto savivaldybės centras, yra 20 seniūnijų. Arkivyskupijos centras, nuo 1579 m. – universitetinis miestas. Sostinėje veikia aukščiausios valdžios institucijos – Lietuvos Respublikos prezidentūra, Lietuvos Seimas, Lietuvos Vyriausybė, ministerijos, Lietuvos Aukščiausiasis ir Konstitucinis teismai, užsienio valstybių ambasados ir atstovybės, diplomatinės misijos, tarptautinių organizacijų atstovybės.
Šis straipsnis apie Lietuvos sostinę. Apie kaimą Kupiškio rajone skaitykite straipsnyje Vilnius (Kupiškis).
| Vilnius | ||
|---|---|---|
  | ||
 | ||
  Vilnius | ||
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) | ||
| Valstybė |  Lietuva | |
| Apskritis |  Vilniaus apskritis | |
| Savivaldybė |  Vilniaus miesto savivaldybė | |
| Įkūrimo data | 1323 m. (pirmą kartą paminėtas) | |
| Meras | Valdas Benkunskas | |
| Gyventojų | 605 270 | |
| Plotas | 401 km² | |
| Tankumas | 1 509 žm./km² | |
| Pašto kodas | centrinis LT-01001 | |
| Tinklalapis | www.vilnius.lt | |
 Vikiteka | Vilnius | |
| Miesto globėjas (-ai) | Šv. Kristoforas | |
|
lot. Vilna, lenk. Wilno, rus. Вильна,[2] Вильно,[3] blrs. Вільня, vok. Wilna, hebr. וילנה = Vilne, jid. ווילנע. | ||
1994 m. Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO organizacijos Pasaulio paveldo sąrašą.
Vilnius yra vandenvardinis vietovardis – jam vardą davusi Vilnios upė, tekanti pro miestą.[4] Upėvardis Vilnia sietinas su bendriniu žodžiu vilnia (bendrinėje kalboje įsigalėjęs variantas vilnis). Senoji Vilniaus vardo forma Vilnia žinoma rytų Lietuvos tarmėse. Apie XV a. įsigalėjo vardo forma Vilnius, kuri padaryta pagal tą patį modelį kaip Alyta (upės vardas) ir Alytus (miesto vardas). Formos perėjimą nuo moteriškos į vyrišką galėjo lemti ir lenkų kalbos galūnė -o (iš Wilno), kuri dažniausiai verčiama vyriška, o ne moteriška gimine.[5] Taip pat gali būti, kad pats žodis miestas, būdamas vyriškos giminės, tarsi nusako poreikį jį vadinti vyriška gimine, kad nebūtų nesusipratimų vienodai vadinant ir upę, ir miestą.[6] Vardo Vilnius vyriška forma minima jau M. Daukšos 1595 m. išleistame katekizme. Lotynų kalboje yra išlikusi senoji Vilniaus vardo forma Vilna.
Yra pietrytinėje Lietuvoje, Vilnios ir Neries santakoje, ~20 km į pietus nuo geografinio Europos centro, 312 km nuo Baltijos jūros.
Pastatai sudaro 20,2 % miesto teritorijos. Miškai sudaro 43,9 % miesto, vandenys 2,1 %.
Paviršius
Įsikūręs Baltijos aukštumų kalvyno juostoje, giliai išraižytoje vingiuoto Neries slėnio. Pietryčiuose paviršius kyla į kalvotą ir slėniuotą Medininkų aukštumą, šiaurėje – į ežeringą Aukštaičių aikštumą, kurios pietinis pakraštys – Riešės aukštuma – kyla ties šiaurės vakariniais miesto pakraščiais (pradedant Šeškine, Viršuliškėmis, Baltupiais, Santariškėmis). Šiaurės rytinė miesto dalis plyti Neries-Žeimenos žemumoje. Centrinė miesto dalis yra plačiame (~5 km) Neries senslėnyje, kuris link upės leidžiasi 8 terasomis. Gilų slėnį taip pat sudaro ir Neries intakas Vilnia. Aukštumos į senslėnį leidžiasi daugiausia stačiais, raguvų išraižytais, šaltiniuotais šlaitais.[7] Vietomis aukštumos priartėja prie pat upių ir taip dėl erozijos atsiveria skardžiai (pvz., Pūčkorių atodanga, Plikakalnio atodanga, Naujanerių atodanga).
Žemiausia miesto vieta (97 m) yra Neries pakrantėse, o aukščiausiai paviršius iškyla (234 m) Pavilnyje (Rokantiškių kalva).
Šeškinėje yra ledynmetinio akumuliacinio reljefo reliktas, Šeškinės ozas. Kiti raiškesni ledyniniai kraštovaizdžiai – Panerių kalvynas, Gariūnų sufozinis cirkas, Rasų-Ribiškių kalvynas.
Hidrologija
Miestas patenka į Neries baseiną. Upė kerta miestą skersai. Iš rytų į Nerį labai vinguriuodama teka Vilnia su keletu trumpų intakų (Kaukysa, Murle), o pietinį miesto pakraštį juosia kitas Neries intakas – Vokė. Šiauriniais pakraščiais teka Neries intakas Riešė, be to, į Nerį miesto teritorijoje įteka dar keletas smulkių upelių – Antavilis, Veržuva, Upelė (su Dvarčione), Verkė, Turniškė, Cedronas, Sudervėlė).
Neryje yra susiformavusių bevardžių upinių salų ties Gariūnais, Vingio parku, Turniškėmis, tačiau tik viena ties Žvėrynu oficialiai vadinama Bebrų sala.
Yra keletas ežerų: ežeringiausia yra šiaurės rytinė dalis, kur Antavilių miškuose telkšo Balžio, Antavilio, Juodžio, Tapelių, Skarbelio ežerai bei šiaurėje, šalia Verkių Riešės esantis Žaliųjų ežerų ežerynas (Balsys, Gulbinas, Mažasis Gulbinų ežeras, Raistelis ir kt.). Vakariniame pakraštyje, prie Pilaitės, telkšo Gelūžės, Salotės, Baltiešos ežerai. Keli smulkesni ežerėliai (Kairėnų ežeras, Naujųjų Verkių ežeras) bei tvenkiniai (Cedrono tvenkinys, Jeruzalės tvenkinys, Rokantiškių tvenkinys) telkšo kitur mieste.
Šiaurės rytiniame Vilniaus pakraštyje plyti Šeškučių pelkė.
Gamta
Pagrindinis želdynų masyvas Vilniuje – visą šiaurės rytinę miesto pusę užimantis Lavoriškių-Nemenčinės miškų pakraštys (Antavilių, Valakampių ir kt. miškai), kur vyrauja šilai. Šiaurėje, aplink Žaliuosius ežerus, auga Verkių miškas, o rytuose-pietryčiuose auga moreninių kalvynų viršūnes dengiantys miškai (Antakalnio, Belmonto, Pavilnių, Liepkalnio), kur vyrauja daugiausia pušynai ir eglynai. Per pietinę Vilniaus pusę driekiasi Panerių miškas, kuriame auga vienos aukščiausių Lietuvos eglių, o už Pilaitės ir Lazdynų prasideda Girulių miškas. Centrinėje miesto dalyje yra mažesnių miškų ir parkų: Vingio parkas, Kalvarijų parkas, Bernardinų sodas, Kalnų parkas, Misionierių sodai, Sapiegų rūmų parkas ir kt.
Yra senų, saugomų medžių (Sapiegų parko liepa, Žvėryno liepa, Vingio parko liepų alėja, Kaštonų ratas Pilių parke, Aštuonių klevų ratas Vileišių sodyboje ir kt.), retų augalų rūšių augaviečių (Baltupių augavietė, kardalapio garbenio augavietė. Vaizdingiausios vietos saugomos Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose, įsteigta daug draustinių.
Vingio parkas (2021)
Vingio parkas (2014)
Klimatas
Klimatas yra pereinamasis, šiltos vasaros ir šaltos žiemos. Vidutinė metinė temperatūra yra +6,6 °C. Šalčiausia sausį (vidutinė temperatūra −4 °C), o šilčiausia liepą (vidutinė temperatūra 17 °C). Vidutinis kritulių kiekis – 688 mm.
Pasitaiko šiltų vasarų (>30 °C). Galimos savaites besitęsiančios sausros.
Būna šaltų žiemų (naktimis −30 °C), užšąla upės.
Sniego danga Vilniuje, kaip ir visoje Rytų Lietuvoje, būna storesnė, negu kitur Lietuvoje.
Oro temperatūra matuojama nuo 1770 m. (duomenys išlikę nuo 1777 m.), krituliai nuo 1887 m.[8]
 Vilniaus klimatas  | |||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Mėnuo | Sau | Vas | Kov | Bal | Geg | Bir | Lie | Rgp | Rgs | Spa | Lap | Gru | Metinis |
| Aukščiausia °C | 10,9 (2007) | 14,4 (1990) | 19,8 (1990) | 29,0 (2012) | 31,8 (1931) | 33,4 (1940) | 35,4 (1959) | 34,9 (1992) | 32,0 (1992) | 24,5 (1942) | 15,5 (2002) | 10,5 (1960) | 35,4 (1959) |
| Vid. aukščiausia °C | −1,8 | −1,1 | 3,8 | 12,1 | 18,4 | 20,9 | 23,2 | 22,4 | 16,6 | 10,2 | 3,3 | −0,7 | 10,6 |
| Vid. temperatūra °C | −4,1 | −3,9 | 0,1 | 6,9 | 12,8 | 15,6 | 17,9 | 17,0 | 12,0 | 6,7 | 1,2 | −2,8 | 6,6 |
| Vid. žemiausia °C | −6,7 | −6,9 | −3,5 | 2,1 | 7,3 | 10,6 | 12,9 | 12,1 | 7,8 | 3,5 | −1,1 | −5,3 | 2,7 |
| Žemiausia °C | −37,2 (1940) | −35,8 (1956) | −29,6 (1964) | −14,4 (1931) | −4,4 (1995) | 0,1 (1982) | 3,5 (1977) | 1,0 (1966) | −4,8 (1986) | −14,4 (1956) | −22,8 (1890) | −30,5 (1978) | −37,2 (1940) |
| Krituliai mm | 48 | 37 | 42 | 42 | 64 | 75 | 92 | 73 | 61 | 56 | 46 | 53 | 688 |
| Duomenys: Vilniaus klimatas[9] 2016 08 24 | |||||||||||||
Pavadinimas kilęs nuo mieste tekančios Vilnios upės.[10] Upėvardis Vilnia sietinas su bendriniu lietuvių kalbos žodžiu vilnia (bendrinėje kalboje įsigalėjęs variantas vilnis). Senoji Vilniaus vardo forma Vilnia žinoma rytų Lietuvos tarmėse. Apie XV a. įsigalėjo vardo forma Vilnius, kuri padaryta pagal tą patį modelį kaip Alyta (upės vardas) ir Alytus (miesto vardas). Vardo Vilnius formos yra užrašytos XVI amžiaus lietuviškuose raštuose. Lotynų kalboje yra išlikusi senoji Vilniaus vardo forma Vilna.
Kada įkurta Vilniaus gyvenvietė, neaišku. Apie miesto įkūrimą sukurta Geležinio Vilko legenda. Vėlyvojo bronzos amžiaus (XIII a. iki m. e.), ankstyvojo geležies amžiaus, bei romėniškojo laikotarpio pradžioje (III a.), kaip visoje Lietuvoje į rytus nuo Šventosios upės ir vakarų Baltarusijoje vyravo brūkšniuotosios keramikos archeologinė kultūra. Jos palikuonys, baltų genčių gentis – aukštaičiai. Pats Vilnius pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1323 m. laiške Vokietijos miestams. 1387 m. kovo 22 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila Merkinėje suteikė Vilniui Magdeburgo teises, kurios vėliau tapo pavyzdžiu daugeliui kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų. 1579 m. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras mieste įkūrė universitetą. Universitetas greitai tapo svarbiausiu regiono moksliniu ir kultūriniu centru. Vilnius taip pat tapo žydų kultūros Šiaurės Europoje centru. 1610 m. Vilnių nusiaubė gaisras, labai nukentėjo Vilniaus universitetas, Vilniaus universiteto biblioteka ir archyvas.
„Tvano“ metu 1655 m. į Vilnių įžengė Rusijos caras ir miestą pirmą kartą užėmė ir valdė Rusijos armija. Miestas kelias dienas buvo plėšiamas, sudegintas, didelė dalis gyventojų išžudyta. Nors rusai paliko miestą po 13 metų, bet Vilniaus augimas ilgam buvo sustabdytas. Šiaurės karo metu (1702 ir 1707 m.) Vilnių buvo užėmusi švedų kariuomenė. XVIII a. miesto augimą stabdė dideli gaisrai 1737 m., 1748 m., 1749 m.
Nuo 1795 m. iki Pirmojo pasaulinio karo, kaip ir visa Lietuva, Vilnius buvo Rusijos imperijos sudėtyje, buvo gubernijos centras.[11] Po 1831 m. sukilimo Rusijos valdžia uždarė Vilniaus universitetą kaip nacionalistinių jėgų židinį. Vilnius vystėsi kaip Rusijos gubernijos sostinė, tačiau turėjo ir regioninę reikšmę. Carmečiu Vilnius buvo generalgubernijos sostinė, Šiaurės-Vakarų krašto centras.
1915–1918 m. Vilnių buvo užėmę vokiečiai. 1920 m. miestą okupavo ir netrukus aneksavo Lenkija, Lietuvos sostinė perkelta į Kauną. 1919–1939 m. Vilniuje veikė lenkiškas Stepono Batoro universitetas. 1931 m. miestą ištiko didžiulis pavasario potvynis – Neris buvo pakilusi 825 cm virš nulinės žymos, užlieti net Vilniaus arkikatedros rūsiai.
1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Raudonoji armija užėmė Vilnių. 1939 m. Vilnius buvo perduotas Lietuvos Respublikai. 1940 m. vasarą kartu su visa Lietuva Vilnius buvo okupuotas ir aneksuotas Sovietų Sąjungos. 1941 m. vasarą vokiečių kariuomenei užėmus Lietuvą, didžioji dauguma žydų gyventojų tapo nacionalsocialistų vykdytos žydų naikinimo politikos aukomis. Daugelis jų buvo suvaryti į getą Vilniaus senamiestyje, išvežti į koncentracijos stovyklas ir ten nužudyti. Per karą sugriauta apie 40 % namų.
1944 m. Vilnių užėmė sovietai, jis tapo Lietuvos SSR sostine, atstatytas po karo nuniokojimų. Prasidėjo daugiabučių namų, naujų Vilniaus rajonų statyba. Lietuvą rusinant į statomas Vilniuje gamyklas perkelti kitataučiai darbininkai, Vilniaus teritorijoje Šiaurės miestelyje dislokuota sovietų armijos divizija. Nuo 1963 m. regiono geležinkeliai tapo pavaldūs Pabaltijo geležinkelio Rygos valdybos Vilniaus apygardai.
Pokariu Vilniuje sparčiai vystėsi ekonomika: mašinų pramonė, metalo apdirbimas, statybų, medienos, lengvoji, maisto, chemijos pramonė. Įkurtos didelės staklių gamyklos („Komunaras“, „Žalgiris“), elektrotechnikos gamykla „Elfa“, baldų kombinatai, konditerijos fabrikas „Pergalė“, siuvimo fabrikas „Lelija“, plastiko, skaičiavimo mašinų gamyklos, mašinų kombinatas. Pastatyta Vilniaus termofikacinė elektrinė.
1987–1991 m. Vilniuje vyko masiniai mitingai, nukreipti prieš sovietinį režimą. 1990 m. kovo 11 d. Lietuva pasiskelbė nepriklausomybę nuo Sovietų sąjungos. 1991 m. sausio 9 d. sovietai atsiuntė į Vilnių karių, kurie sausio 13-ąją užėmė Televizijos bokštą, nužudė 14 žmonių.
1994 m. Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą. 2009 m. Vilnius tapo Europos kultūros sostine.
Miesto savivaldybė priklauso Vilniaus apskričiai. Vienintelė miesto savivaldybė Lietuvoje, apimanti ne vieną miestą (kaip kitų miestų savivaldybės), bet du miestus (Vilnių ir Grigiškes) bei tris kaimus (Grigiškių seniūnijoje). Savivaldybės teritorijoje telkšo 18 ežerų.
Savivaldybės atstovaujamoji valdžia – Vilniaus miesto savivaldybės taryba, vykdomoji valdžia – Vilniaus savivaldybės administracija.
 |
Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite. |
Baltijos šalių finansinis centras. Mieste daug stambių Lietuvos įmonių ir visi Lietuvos bankai. Jis pasižymi sparčiausiais augimo tempais, aukščiausiu BVP vienam gyventojui. Taip yra dėl sostinės statuso, valdžios institucijų išsidėstymo, užsienio investicijų.
2020 m. pradžioje mieste veikė ~37 tūkst. įmonės, kuriose dirbo ~358 tūkst. žmonių.[reikalingas šaltinis]
2019 m. Vilniaus savivaldybės biudžetas sudarė ~660 mln. eurų.[reikalingas šaltinis]
2019 m. mieste pastatyti 4792 gyvenamieji namai. Iš jų 1998 1–2 butų gyvenamieji namai ir 2794 trijų arba daugiau butų gyvenamieji namai. Atlikti statybos darbai, to meto kainomis vertinami, 915 mln. EUR.[reikalingas šaltinis]
2018 m. Vilniaus apskrityje vienam gyventojui teko 23 400 EUR BVP. Tai daugiau nei du kartus viršijo Alytaus, Marijampolės, Tauragės, Telšių ir Utenos apskričių rodiklius. Palyginti su 2017 m., sukurto BVP dalis padidėjo 1,1 %.
Sostinės regione buvo sukurta 18,9 mlrd. eurų (41,8%) Lietuvos BVP. BVP vienam gyventojui 1,8 karto viršijo Vidurio ir vakarų Lietuvos regiono lygį.[12]
2018 m. tiesioginės užsienio investicijos, tenkančios vienam gyventojui, laikotarpio pabaigoje buvo 20 586 EUR ir iš viso sudarė 11,4 mlrd. EUR.
Pagaminama 16% Lietuvos gaminių. Veikia 2 šiluminės jėgainės, kiti svarbūs objektai.
Vilniaus turizmo sektorius sparčiai auga ir ženkliai papildo miesto biudžetą.
| Turistų skaičius Vilniaus apgyvendinimo įstaigose¹ | ||||||
| 2014 | 2015 | 2016 | 2017 | 2018 | 2019 | |
| Užsieniečiai | 764 617 | 799 954 | 842 632 | 876 053 | 970 577 | 1 090 113 |
| Lietuvos gyventojai | 163 786 | 178 887 | 189 622 | 194 683 | 230 281 | 266 654 |
| Visi turistai: | 928 403 | 978 841 | 1 032 254 | 1 070 736 | 1 200 858 | 1 356 767 |
¹ — Apgyvendinimo įstaigos – viešbučiai ir panašios laikinos buveinės; poilsiautojų ir kitas trumpalaikis apgyvendinimas; poilsinės transporto priemonės, priekabų aikštelės ir stovyklavietės.[13]
Tiltai
Yra 13 tiltų per Nerį (3 pėsčiųjų), >20 tiltų per mažesnes upes – Vilnią, Veržuvą, Baltupį ir kitas.
|
Tiltai per Nerį (prieš srovę): |
Svarbesni tiltai per Vilnią (prieš srovę):
|
Keliai
Išeina 2 automagistralės: A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda ir A2 Vilnius–Panevėžys .
Ir 5 magistraliniai keliai: A3 Vilnius–Minskas (į Medininkus), A4 Vilnius–Varėna–Gardinas (į Druskininkus), A14 Vilnius–Utena , A15 Vilnius–Lyda (į Šalčininkus) ir A16 Vilnius–Prienai–Marijampolė .
Viešasis transportas
Viešąją transportą valdo įmonės „Vilniaus viešasis transportas“ ir „Transrevis“. Kursuoja 20 troleibusų maršrutų, 6 greitieji maršrutai ir 72 autobusų maršrutai.[14] Didžiausias numeris yra 116. Pirmoji linija nutiesta 1955 m., pirmieji troleibusai mieste ėmė kursuoti 1956 m. Yra Vilniaus funikulierius.
2012 m. pradžioje į gatves išriedėjo Lietuvoje surinkti troleibusai „Amber Vilnis 12 AC“.[15]
2013 m. liepos 1 d. įsigaliojo viešojo transporto pokyčiai. Atsirado 5 greitieji autobusų maršrutai, atsirado privežamieji maršrutai, juose įrengtos papildomos stotelės. Nebeliko dalies maršrutų, pasikeitė maršrutų trasos ir grafikai, maršrutų numeracija.
2024 m. rugpjūčio 22 d. prasidėjo Vilniaus troleibusų atnaujinimo projektas – į sostinės gatves išvažiavo pirmieji 20 naujų „Škoda 32 Tr“ troleibusų. Iki 2025 m. kovo mėnesio Vilniuje iš viso bus naudojamas 91 naujas tokio tipo troleibusas.[16]
Yra Vilniaus geležinkelio stotis, Vilniaus tarptautinis oro uostas, Vilniaus autobusų stotis.
Veikia privatūs autobusų vežėjai („Eurolines“, „Ollex“).
Bevielis internetas
Veikia dešimtys nemokamo Wi-Fi zonų:[17][18]
- Vokiečių gatvė ir „Čili kaimo“ lauko restoranas
- Rotušės aikštė
- Konstantino Sirvydo skveras
- Stanislovo Moniuškos skveras (prie šv. Kotrynos bažnyčios)
- Mokytojų namų kiemelis
- Baltojo tilto poilsio zona
- Katedros aikštė
- Odminių skveras (priešais Katedros aikštę)
- Vinco Kudirkos aikštė
- Vilniaus gatvė
- Europos aikštė
 |
Šiame straipsnyje bent dalis informacijos yra pasenusi – Atnaujinti grafiką, be paaiškinimo paveikslėlis Jeigu galite, atnaujinkite informaciją ir ištrinkite šį pranešimą. |
 | |||||||||
| 1769 m. | 1811 m. | 1818 m. | 1823 m. | 1834 m. | 1859 m. | 1860 m.[3] | 1875 m. | 1889 m.[2] | 1897 m.sur. |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 17 500 | 56 300 | 33 600 | 46 700 | 52 300 | 58 200 | 60 040 | 82 700 | 109 329 | 154 532 |
| 1909 m. | 1916 m. | 1919 m. | 1923 m.sur.[19] | 1931 m. | 1939 m. | 1941 m. | 1944 m. | 1951 m. | 1959 m.sur.[20] |
| 205 200 | 140 800 | 128 500 | 167 400 | 195 071 | 209 442 | 270 000 | 110 000 | 179 000 | 236 100 |
| 1970 m.sur.[21] | 1979 m.sur.[22] | 1983 m.[23] | 1987 m.[24] | 1988 m. | 1989 m.sur.[25] | 1991 m. | 2001 m.sur.[26] | 2007 m. | 2011 m.sur. |
| 372 000 | 475 825 | 525 000 | 566 000 | 578 500 | 582 500 | 597 700 | 542 287 | 542 782 | 542 932 |
| 2017 m. | 2021 m.sur.[27] | 2023 m.[28] | - | - | - | - | - | - | - |
| 545 033 | 546 155 | 581 475 | - | - | - | - | - | - | - |
| |
Šiame straipsnyje bent dalis informacijos yra pasenusi – Atnaujinti duomenis Jeigu galite, atnaujinkite informaciją ir ištrinkite šį pranešimą. |
| Kintanti Vilniaus gyventojų etninė sudėtis | |||||||||||||
| Metai | Lietuviai | % | Lenkai | % | Rusai | % | Žydai | % | Gudai | % | Kiti | % | IŠ VISO |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 1897[29] | 3,131 | 2 | 47,795 | 30.1 | 30,967 | 20 | 61,847 | 40 | 6,514 | 4.2 | 10,792 | 6.9 | 154,532 |
| 1931[30] | 1,579 | 0.8 | 128,600 | 65.5 | 7,400 | 3.8 | 54,600 | 27.8 | 1,700 | 0.9 | 4,166 | 2.1 | 196,345 |
| 1959[31] | 79,400 | 34 | 47,200 | 20 | 69,400 | 29 | 16,400 | 7 | 14,700 | 6 | 9,000 | 3,8 | 236,100 |
| 2001[32] | 318,510 | 57.5 | 104,446 | 18.9 | 77,698 | 14.1 | 300 | 0.5 | 22,555 | 4.1 | 30,695 | 5.5 | 553,904 |
| 2012[33] | 337,000 | 63.2 | 88,380 | 16.5 | 64,275 | 12 | N/A | N/A | 18,750 | 3.5 | 25,710 | 4.8 | 535,631 |
Pagal tikybą (2011 m.)
- Romos katalikai – 65,5 %
- Stačiatikiai – 8,9 %
- Sentikiai – 1,0 %
- Evangelikai liuteronai – 0,3 %
- Evangelikai reformatai – 0,2 %
- Musulmonai – 0,1 %
- Judėjai – 0,1 %
- Kiti – 1,0 %
- Netikintys/nenurodė – 22,7 %
Žymūs žmonės
Kultūros ir mokslo lopšys. Gyveno, dirbo, kūrė Laurynas Stuoka-Gucevičius, Adomas Mickevičius, Česlovas Milošas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Simonas Stanevičius, Žemaitė, Simonas Daukantas, Liudas Gira, Petras Cvirka. Gimė ir gyveno smuikininkas–virtuozas Jaša Heifecas, vaikystę praleido vienas drabužių parduotuvių tinklo „Marks and Spencer“ įkūrėjų Mikelis Marksas.
.png)
Aukštutinė pilis
Gedimino kalno ovalioje aikštelėje stūkso Vilniaus aukštutinės pilies liekanos su Gedimino bokštu. Kalno aukštis nuo papėdės siekia 47–48 m. Pasižymi stačiais šlaitais (35°–40°).
Katedros aikštė
_-_cathedral.jpg)
Vilnelės ir Neries santakoje susiformavusi erdvė, kurioje kaip miniatiūroje atsispindi ne tik Vilniaus, bet ir visa Lietuvos istorija. Visos šios istorijos liudininkai yra pagrindinė Lietuvos šventykla – Vilniaus arkikatedra, taip pat su miesto įkūrėju Gediminu siejamos Vilniaus Aukštutinė bei Žemutinė pilys. Aukštutinę pilį mena Vilniaus simboliu tapęs Gedimino bokštas (nuo kurio atsiveria vieni gražiausių vaizdų į Vilnių ir jo senamiestį), o Žemutinę – šiandien atkurti XVIII a. pab. nugriauti Valdovų rūmai. Anapus Vilnelės kalvose matomi Trys kryžiai, sukurti 1916 m. pagal Antano Vivulskio projektą, kurie ženklina seniausių laikų Gedimino Vilnių.[34]
Rotušės aikštė
Svarbiausia „miestietiškojo” Vilniaus erdvė – nuo vidurmažių miesto savivaldą simbolizavusios Rotušės aikštė. Jos centre – klasicistinė Rotušė, sukurta žymiausio šio stiliaus architekto Lietuvoje, Katedros autoriaus Lauryno Gucevičiaus, savo stiliumi sujungianti dviejų pagrindinių senojo Vilniaus aikščių – Katedros ir Rotušės – urbanistinius akcentus. Rotušės aikštės tolimiausiame kampe – Šv. Kazimiero bažnyčia, kuri yra vienas ankstyviausių Baroko paminklų Vilniuje. Bažnyčios kertinis akmuo padėtas 1604 m. Lietuvos globėjo karalaičio šv. Kazimiero kanonizacijai skirtų iškilmių, kurios tapo simboline Baroko epochos pradžia Lietuvoje.
Aušros Vartai
Nuo Rotušės aikštės Aušros vartų gatvė veda link vienintelių likusių gynybinės sienos Aušros vartų. Prie jų yra svarbiausias šios vietos akcentas – Aušros Vartų koplyčia su garsiuoju Švč. Mergelės Marijos paveikslu, kurį išgarsino didieji Vilniaus romantikai Adomas Mickevičius ir Julijus Slovackis. Aušros Vartų koplyčia – vienas svarbiausių Švč. Mergelės Marijos kulto centrų visoje Vidurio Europoje, Lenkijoje reikšme ir garsu lygintinas tik su Čenstakavos sanktuariumu. Aušros Vartų erdvė primena, kad Vilnius yra „Šiaurės Jeruzalė” ne tik dėl vaidmens žydų kultūroje. Čia greta glaudžiasi trys krikščioniškos konfesijos. Šalia Aušros Vartų – dar ir katalikų Šv. Teresės bažnyčia ir karmelitų vienuolynas, o greta – stačiatikių Šv. Dvasios cerkvė, kurioje yra XIV a. Vilniaus stačiatikių kankinių palaikai. Kitoje gatvės pusėje už Jono Kristupo Glaubico projektuotų vartų yra ir graikų apeigų katalikų Bazilijonų vienuolynas bei Švč. Trejybės cerkvė.
Trijų Kryžių paminklas
Paminklas (trys balti gelžbetoniniai kryžiai) Kalnų parke, ant Plikojo kalno (architektas Antanas Vivulskis). Priklauso Vilniaus pilių rezervatui.
Televizijos bokštas
Aukščiausias (326,4 m) Lietuvos statinys. Yra Karoliniškėse, prie Neries šlaito. 165 m aukštyje įrengta kavinė „Paukščių takas“.
Rasų kapinės
Įkurtos 1796 m., vienos seniausių ir svarbiausių šalies kapinių. Čia palaidoti Jonas Basanavičius, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Mykolas Romeris, Balys Sruoga ir kiti.
Europos aikštė
Dešiniajame Neries krante, Konstitucijos prospekte, įsikūrusi Europos aikštė yra vienas didžiausių verslo traukos centrų Vilniuje ir Lietuvoje. Čia įsikūręs 2004 m. atidarytas Europos bokštas – aukščiausias pastatas Baltijos šalyse, Vilniaus miesto savivaldybės, Vilniaus verslo uosto pastatai.
Pamėnkalnis
Pamėnkalnis yra Vilniaus centre (jo viršūnėje gerai matomi stovi Profsąjungų rūmai, o giliau – Santuokų rūmai) tarp Pamėnkalnio, V. Kudirkos, K. Kalinausko ir Tauro gatvių.
Dažnai dar vadinamas Tauro kalnu arba Taurakalniu. Nors legenda pastarąjį pavadinimą sieja su ant jo baubusiu, neva, didžiuliu tauru, Lietuvos girių karaliumi (tuo pakeliant kalno rangą pagal svarbumą į „karališką“ lygį), tikra šio žodžio kilmė yra nuo dignitoriaus Juozapo Boufalo, kuriam priklausė kalno žemė ar tik jos dalis. Tad vietos gyventojai kalną pradėjo vadinti savininko vardu – Góra Bouffałowa. Dar vienas šio kalno pavadinimas, anot archeologo Vykinto Vaitkevičiaus, yra Velniakalnis.
- Visų Vilniaus mokyklų kategorija – Vilniaus mokyklos.
Universitetai
Nevalstybinės aukštosios mokyklos:
- ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas
- Europos Humanitarinis Universitetas
- Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija
- Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykla
- Kazimiero Simonavičiaus universitetas
Kitos aukštosios mokyklos:
Bendrojo lavinimo mokyklos
- Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija
- Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla
- Vilniaus licėjus
- 2 jaunimo mokyklos
- 18 gimnazijų
- 62 vidurinės mokyklos
- 32 pagrindinės mokyklos
- 21 pradinė mokykla
- 14 mokyklų-darželių
Profesinio mokymo įstaigos
- Slaugos darbuotojų tobulinimosi ir specializacijos centras
- Ugniagesių gelbėtojų mokykla
- Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centras
- Vilniaus statybininkų rengimo centras
- Vilniaus Žirmūnų darbo rinkos mokymo centras
- Vilniaus automechanikos ir verslo mokykla
- Vilniaus geležinkelio transporto ir verslo paslaugų mokykla
- Vilniaus komunalinių paslaugų mokykla
- Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centras
- Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centras
- Vilniaus technologijų mokymo ir reabilitacijos centras
- Vilniaus turizmo ir prekybos verslo mokykla
- Pasieniečių mokykla (Medininkuose)
- Vilniaus technologijų, verslo ir žemės ūkio mokykla (Baltojoje Vokėje)
- Mokykla „Art of Beauty“
- Kompiuterinių programų mokymo centras
- Respublikinis energetikų mokymo centras
Bibliotekos
Senamiestis
1994 m. į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas urbanistikos paminklas. Kartais vadinamas didžiausiu Europos senamiesčiu. Įšlikę autentiškų XIV–XIX a. pastatų. Miestas yra vienas iš Europos plytų gotikos kelio stočių.
Religija
Yra 23 vienuolynai (daugiausiai Lietuvoje).
Katalikai
Yra ~40 įvairių stilių katalikų bažnyčių (daugiau apie jas žr. čia, koplyčias – čia):
- Dievo Apvaizdos, Švč. Jėzaus Širdies parapijos bažnyčia;
- Visų Šventųjų bažnyčia;
- Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia;
- Šv. Teresės bažnyčia;
- Šv. arkangelo Rapolo bažnyčia;
- Šventosios Dvasios bažnyčia
- Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia;
- Šv. Mikalojaus bažnyčia
- Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia;
- Šv. Onos bažnyčia
- Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia;
- Vilniaus arkikatedra bazilika
- Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčia.
Sentikiai
1825~1830 m. įsikūrė sentikiai. Viena didžiausių sentikių bendruomenių Baltijos šalyse. Jiems priklauso 1904–1905 m. pastatyta Vilniaus Švč. Dievo Motinos Užtarėjos sentikių cerkvė, nuo XIX a. pradžios veikiančios kapinės.
Kitos religijos
Yra Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į Dangų katedra, Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyno katedra su vienuolynu ir kitos stačiatikių cerkvės (daugiau jas žr. čia), Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčia, Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčia, dvi žydų religinės bendruomenės, morse stiliumi statyta žydų sinagoga, musulmonų sunitų bendruomenė ir kt.
Yra Žalgirio stadionas, LFF stadionas, Vingio parko stadionas, Kalnų parko stadionas, „Avia Solutions Group“ arena (iki 2020 m. lapkričio „Siemens“ arena), Pramogų arena, „Sportima arena“. Didžiausias plaukimo baseinas – sportinis, 50 metrų Lazdynų baseinas.
2011 m. rugsėjo 7–12 d. „Siemens“ arenoje vyko XXXVII Europos vyrų krepšinio čempionato antrojo etapo varžybos.
Miestui atstovauja „Ryto“, „Sakalų“ ir „Perlo“ krepšinio klubai, taip pat „Žalgirio“ futbolo klubas.
- Vilnius. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 79 psl.
- Вильна. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 1 (1) : Аа — Вяхирь. С.-Петербургъ, 1905., 422 psl. (rus.)
- Vilna or Wilno. (angl.) Encyclopædia Britannica, Eleventh Edition, Т. XXVIII (28) : Vetch - Zymotic diseases. Inc.-New York:, 1910–1911., 88 psl.
- Vilna, Russia (Capital). (angl.) Classic Encyclopedia. Based on the 11th Edition of the Encyclopaedia Britannica (pub. 1911). Interaktyvi.
- Vilna, or Wilno. (angl.) Online Encyclopedia. Based on the 11th Edition Encyclopedia Britannica, first published in 1911. Interaktyvi.
Wikiwand in your browser!
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
