Rusofilija (ruso- + -filija < sen. gr. cφιλία – meilė) – polinkis idealizuoti Rusiją (priklausomai nuo į konteksto kartais ir Sovietų Sajungą), jos paveldą, kultūrą ir visuomenės tradicijas.[1] Rusofilijos rėmėjas – rusofilas.[2][3] Sąvoka gali turėti tiek kultūrinę, tiek politinę reikšmę. Tai, kas išreiškia rusofiliją arba ją palaikantis, rusams palankus, atsidavęs žmogus apibūdinamas kaip prorusiškas.[4] Rusofilija priešinga rusofobijai.
Politinis palankumas Rusijai neretai lemia rusifikacijos skatinimą valstybėje, pavyzdžiui, Aliaksandro Lukašenkos valdomoje Gudijoje, kur iš viešojo gyvenimo stumiama gudų kalba.[5] Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas norą užsienyje skleisti rusofiliją 2024 m. pripažino, sveikindamas antrojo Tarptautinio rusofilų judėjimo kongreso dalyvius. Jis teigė, jog ši organizacija „ženkliai prisideda prie pasipriešinimo kolektyvinių Vakarų bandymams tarptautinėje erdvėje izoliuoti Rusiją ir padeda skleisti objektyvią bei patikimą informaciją apie mūsų šalį užsienyje.“[6]
Varianas Makis Frajus Varian Mackey Fry | |
---|---|
Gimė | 1907 m. spalio 15 d. Niujorkas |
Mirė | 1967 m. rugsėjo 13 d. (59 metai) Redingas |
Palaidotas (-a) | Grinvudo kapinės, Niujorkas[1] |
Alma mater | Harvardo universitetas |
Žinomas (-a) už | veiklą Skubaus gelbėjimo komitete |
Varianas Makis Frajus (angl. Varian Mackey Fry, 1907 m. spalio 15 d. – 1967 m. rugsėjo 13 d.) – amerikiečių žurnalistas, vadovavęs tinklui, kuris Viši režimo valdomoje Prancūzijoje padėjo 2 000–4 000 antinacistų ir žydų pabėgėlių pabėgti iš nacistinės Vokietijos bei išvengti holokausto.[2] Frajus buvo vienas iš penkių pirmųjų amerikiečių, gavusių Pasaulio tautų teisuolio garbės vardą, Izraelio teikiamą nežydams, rizikavusiems savo gyvybe, siekiant išgelbėti žydus nuo genocido.
Frajus gimė Niujorke. Jo tėvai buvo Lilian ir Arturas Frajai. Tėvas buvo Volstrito firmos „Carlysle and Mellick“ vadybininkas.[3] 1910 m. šeima persikėlė į Ridžvudą Naujajame Džersyje. Frajus ten užaugo, mėgo stebėti paukščius ir skaityti. Pirmojo pasaulinio karo metais, būdamas devynerių metų, Frajus su draugais surengė Amerikos Raudonojo kryžiaus turgų lėšoms rinkti, kuriame buvo vodevilio pasirodymas, ledų kioskas ir žuvų tvenkinys. Nuo 1922 iki 1924 m. mokėsi Hotčkiso (Hotchkiss) mokykloje, kurią paliko dėl mokinių „krikštijimo“ ritualų. Vėliau mokėsi Riverdeilo kaimo mokykloje (Riverdale Country School), kurią baigė 1926 m.[4]
Frajus kalbėjo daugeliu kalbų ir gerai mokėsi, jis buvo vienas iš 10 % aukščiausius balus Harvardo universiteto stojamuosiuose egzaminuose surinkusių studentų.[4] 1927 m., mokydamasis paskutiniame Harvardo universiteto kurse, kartu su Linkolnu Kirsteinu įkūrė „Hound & Horn“ literatūros žurnalą. Už pokštą universiteto buvo laikinai suspenduotas ir turėjo kartoti kursą.[5][6] Per Kirsteino seserį Miną jis susipažino su būsima žmona Eilyn Eiveri Hjuz (Eileen Avery Hughes), septyneriais metais vyresne „Atlantic Monthly“ redaktore, baigusia Reudino (Roedean ) mokyklą ir Oksfordo universitetą. Nors, anot sūnaus, Frajus slapta buvo homoseksualus,[7] jis Eilyn vedė 1931 m. birželio 2 d.[6]
Dirbdamas užsienio korespondentu JAV žurnalui „The Living Age“, Frajus 1935 m. lankėsi Berlyne, kur jo matytas nacistų smurtas prieš žydus Frajų „pavertė karštu antinacistu“. 1945 m. Frajus teigė „negalėjęs likti abejingas, esant bet kokiai galimybei išgelbėti bent keletą jų [nacistų] galimų aukų.“[5][8]
Po kelionės į Berlyną, Frajus 1935 m. ėmė rašyti apie nežmonišką Hitlerio režimo elgesį su žydais laikraštyje „The New York Times“. Jis parašė knygų apie užsienio reikalus Užsienio politikos asociacijai (Foreign Policy Association), tarp jų ir The Peace that Failed.[9][10] Knygoje aprašomas sudėtingas politinis klimatas Pirmojo pasaulinio karo metu, Čekoslovakijos suirimas ir įvykiai prieš Pirmąjį pasaulinį karą.[11]
Sukrėstas to, ką matė, Frajus padėjo rinkti pinigus antinacistų judėjimams Europoje. Netrukus po 1940 m. birželio mėn. prasidėjusios Vokietijos invazijos į Prancūziją, kurią vokiečiai greitai okupavo, Frajus su draugais Niujorke įsteigė Skubaus gelbėjimo komitetą (angl. Emergency Rescue Committee, ERC),[2] su pirmosios ponios Eleanoros Ruzvelt ir kitų parama.
1940 m. rugpjūčio Frajus Marselyje jau buvo pradėjęs atstovauti Komitetui,[12] siekdamas padėti žmonėms, bėgantiems nuo nacistų.[13][14] Komitetas siekė apeiti biurokratizmą, įvestą Prancūzijos valdžios, kuri atsisakė išduoti vizas.[5] Frajus turėjo 3 000 $ ir trumpą sąrašą pabėgėlių, daugiausia Vokietijos žydų, kuries grėsė būti suimtiems Gestapo agentų. Į jį kreipėsi kiti rašytojai antinacistai, avangardo menininkai, muzikai ir tūkstančiai kitų, desperatiškai ieškančių bet kokios progos pabėgti iš Prancūzijos.[15]
Kai kurie istorikai vėliau pastebėjo, jog tai, kad baltaodis amerikietis protestantas taip rizikavo, kad padėtų žydams buvo prilygintina stebuklui.[16]
Nuo 1940 m. Marselyje, nepaisant akylos kolaboracinės Viši režimo priežiūros,[17] Frajus ir nedidelė grupė savanorių žmones slėpė Er-Bel viloje (Villa Air-Bel), kol jie galės pabėgti.[2] Daugiau nei 2 200 žmonių buvo pervesti per sieną į Ispaniją, o tada į neutralumo besilakiusią Portugaliją, iš kurios jie laivais plaukė į JAV.[18][19]
Fry helped other exiles escape on ships leaving Marseille for the French Caribbean colony of Martinique, from where they could also go to the United States.[20]
Among Fry's closest associates were Americans Miriam Davenport, a former art student at the Sorbonne, and Chicago heiress Mary Jayne Gold, a lover of the arts and the "good life" who had come to Paris in the early 1930s.[21][22][2]
Tarp žmonių, atėjusių į mano biurą ir tų, su kuriais nuolat bendrauju, yra ne tik geriausių gyvų Europos rašytojų, tapytojų, skulptorių, . . . bet ir buvusių ministrų ar net ministrų pirmininkų iš šešių šalių. Kokia Europa keista vieta, kurioje tokie vyrai verčiami kantriai laukti visiškai nesvarbaus jauno amerikiečio prieškambaryje.
Especially instrumental in getting Fry the visas he needed for the artists, intellectuals and political dissidents on his list was Hiram Bingham IV, an American Vice Consul in Marseille who fought against anti-Semitism in the State Department. Bingham was personally responsible for issuing thousands of visas, both legal and illegal.[5][17][24][25] Fry was also helped in his mission by Alfred Barr, Director of the Museum of Modern Art, and his wife Margaret Scolari Barr, an art historian also working at the MoMA.[26]
From his isolated position in Marseille, Fry relied on the Unitarian Service Committee in Lisbon to help the refugees he sent.[27] This office, staffed by American Unitarians under the direction of Robert Dexter, helped refugees to wait in safety for visas and other necessary papers, and to gain passage by sea from Lisbon.[28]
Fry was forced to leave France in September 1941 after officials of both the Vichy government and of the United States State Department had become angered by his covert activities. He then spent more than a month in Lisbon before returning to the United States in October.[5][29]
In 1942, the Emergency Rescue Committee and the American branch of the European-based International Relief Association joined forces under the name the International Relief and Rescue Committee, which was later shortened to the International Rescue Committee (IRC). The IRC has continued as a leading nonsectarian, nongovernmental international relief and development organization that still operates today.
Tarp žmonių, kuriems padėjo Frajus, buvo:[30]
Būna dalykų, kurie yra tokie siaubingi, jog dori vyrai ir moterys negali jais patikėti, tokie klaikūs, kad jų akivaizdoje civilizuotas pasaulis negalįs patikėti atsitraukia. Tokio pobūdžio yra naujienos apie sistemišką žydų naikinimą nacistų Europoje... mes galime, nedelsiant ir be biurokratizmo, dabar pasiūlyti prieglobstį tai mažumai žmonių, kuriems pavyko pabėgti iš arijų rojaus. Vizų išdavimo procese būta biurokratinių uždelsimų, kurie tikrąja to žodžio prasme pasmerkė mirti daug ištikimų demokratų... Tai iššūkis, kurio ignoruoti negalime.
Frajus kritiškai pasisakė prieš JAV imigracijos politiką, ypač susijusią su žydų likimu Europoje. 1942 m. gruodžio mėn. laikraščio „The New Republic“ numeryje jis parašė tulžingą straipsnį „Žydų žudynės Europoje“ (The Massacre of Jews in Europe).[31]
Nors 1942 m. Frajus jau buvo atleistas iš pareigų Skubaus gelbėjimo komitete, amerikiečių gelbėtojai savanoriai pripažino, kad jo programa Prancūzijoje buvo itin veiksminga ir 1944 m. jį įdarbino, kad jis užkulisiuose vadovautų vėlyvajai Ruzvelto administracijos gelbėjimo programai – Karo pabėgėlių tarybai (War Refugee Board).[28]
Frajus ir jo žmona Eilyn išsiskyrė jam grįžus iš Prancūzijos. Ji susirgo vėžiu ir 1948 m. gegužės 12 d. mirė. Eilyn sveikstant ligoninėje, Frajus kasdien ją lankė ir jai skaitydavo. 1948 m. pabaigoje arba 1949 m. pradžioje Frajus susipažino su 16 metų jaunesne Anete Raili (Annette Riley). Jie susituokė 1950 m. ir turėjo tris vaikus, bet 1966 m. išsiskyrė, galbūt dėl Frajaus neracionalaus elgesio, kuris, kaip manoma, kilo dėl maniakinės depresijos.[32]
Frajus mirė nuo galvos smegenų kraujosruvos ir 1967 m. rugsėjo 13 d. policijos rastas savo lovoje.[5] Kartu su tėvais palaidotas Grinvudo kapinėse (Green-Wood Cemetery) Brukline, Niujorke.[1]
Frajaus raštai laikomi Kolumbijos universiteto Retų knygų ir rankraščių bibliotekoje (Rare Book and Manuscript Library).[33]
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.