Prekyba žmonėmis
From Wikipedia, the free encyclopedia
Prekyba žmonėmis – dažniausiai kriminalinių grupuočių nusikalstama veika; paprastai asmenų kontroliavimas bandant pasipelnyti, išnaudojant nukentėjusius bei juos įtraukiant į prostituciją (taip pat ir pornografijai kurti) ar priverstiniam darbui atlikti.[1] 2020 m. duomenimis pasaulyje priskaičiuojama ~27 mln. šiuolaikinės vergovės aukų, iš jų 80 % sudaro merginos, iš kurių 70 % išnaudojamos sekso industrijoje. 50 % visų aukų – nepilnamečiai.[2]
Apima verbavimą, gabenimą ir laikymą nelaisvėje prieš žmogų panaudojus fizinį smurtą, grasinimus, kitaip atėmus galimybę priešintis, pasinaudojant nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, panaudojus apgaulę (įskaitant palaikant romantiškus santykius, siūlant geresnį darbo užmokestį užsienyje ir kt.). Neretai atimami ir asmens dokumentai, seksualinio išnaudojimo atveju žmonės patalpinami į patalpas, iš kurių negali išeiti, priverstinio darbo atveju darbuotojai apgyvendinami vergiškomis sąlygomis. Aukos svaiginamos narkotikais, negauna jokio arba labai menką atlyginimą, atidirbinėja menamas, vis didėjančias skolas.[1][3]
Moterys dažniausiai išnaudojamos priverstinei prostitucijai, surogacijai ar fiktyvioms santuokoms, vyrai – nusikalstamų veikų vykdymui, darbui. Vaikai dažniausiai verbuojami seksualiniam išnaudojimui, nelegaliam įvaikinimui, elgetavimui.[3] Latentinis (t. y. užslėptas) nusikaltimas, nes ne kiekvienas nukentėjusysis (paprastai – moteris) kreipiasi pagalbos, todėl nėra tikslios informacijos apie prekybos žmonėmis mastą. Prie to prisideda aukos gėdijimas bei kaltinimas.[1]
Lietuva prekybos žmonėmis srityje išlieka importo, eksporto, kartais tranzito šalis (ypač vežant moteris iš Rusijos Kaliningrado srities, Baltarusijos, Ukrainos).[1] Prekyba žmonėmis Lietuvoje, įskaitant ir Lietuvos piliečių išvežimą į užsienio šalis, daugiausia orientuota į seksualinį išnaudojimą, prostitucijos verslą. Didžiuma nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis – asmenys nuo 15 iki 20 metų.[1]