Romėnų kariuomenė
From Wikipedia, the free encyclopedia
Romėnų kariuomenė (lot. Militia) – senovės Romos karinės pajėgos laikotarpyje nuo Romos miesto įkūrimo apie 800 m. pr. m. e. iki Vakarų Romos imperijos žlugimo 476 m. e. m. Svarbiausią ir pagrindinę pajėgų dalį sudarė sausumos kariuomenė. Maždaug nuo antrojo samnitų karo ją papildė laivynas.
Romėnų kariuomenė buvo labai svarbi Romos valstybės dalis. Karinės jų kampanijos vyko apie 1300 metų nuo Partos rytuose iki Ispanijos vakaruose, ir nuo Šiaurės Afrikos pietuose iki Galijos bei Britų salų šiaurėje. Istorikas Juozapas Flavijus romėnus apibūdino taip: „jau gimsta pasiruošę ir ginkluoti“.[1]
Romėnų kariuomenės istoriją galima suskirstyti į kelis etapus. Pirmiausiai ji vykdė nedidelio masto karines kampanijas aplinkiniuose kraštuose (daugiausiai pačioje Italijoje), buvo ginkluota ietimis bei akstimis (svaidomom ietim) ir naudojo falangos rikiuotę, kuri buvo įtakota etruskų ir graikų karybos būdo. Susidūrę su galais, romėnai pradėjo plačiau naudoti ir kalavijus. Didžiausią suklestėjimą Romos kariuomenė pasiekė ankstyvosios – viduriniosios imperijos epochos laikmečiu, kai romėnai turėjo nuolatinę profesionalią kariuomenę, sudarytą iš ypač gerai ištreniruotų karių, kuriems tai buvo amatas ir pragyvenimo šaltinis.