Vektorinė erdvė
From Wikipedia, the free encyclopedia
Vektorinė erdvė arba tiesinė erdvė – vektorių aibė su joje apibrėžtomis sudėties ir daugybos iš skaliarinio dydžio operacijomis, tenkinančiomis tam tikras, žemiau išvardintas aksiomas. Vektorinės erdvės yra pagrindiniai tiesinės algebros studijų objektai, naudojami matematikoje, moksle ir inžinerijoje.
Pačios paprasčiausios vektorinės erdvės yra dvimatės arba trimatės Euklido erdvės. Šiose erdvėse vektoriai aprašomi skaičių poromis arba trejetais ir dažnai apibūdinami kaip geometriniai vektoriai, su dydžiu ir kryptimi, vaizduojami kaip strėlės. Šie vektoriai gali būti sudedami naudojant lygiagretainio taisyklę (vektorių sudėtis) arba dauginami iš sveikų skaičių. Šių operacijų metu geometrinių vektorių elgsena pasiūlo vektorių elgsenos modelį daug abstraktesnėse vektorių erdvėse, kurioms nėra būtina turėti geometrinę interpretaciją. Pavyzdžiui, (realūs) polinomai suformuoja vektorinę erdvę.
Vektorinės erdvės pirminės sąvokos – plokštuma arba trimatė erdvė su koordinačių sistema pirmą kartą apie 1636 m. nagrinėjo Renė Dekartas ir Pjeras Ferma, o vektorinės erdvės dabartinę sampratą 1888 m. pradėjo vartoti italų matematikas Džuzepė Peanas.[1]