Violončelė
From Wikipedia, the free encyclopedia
Violončelė – styginis instrumentas, strykinis chordofonas, turintis keturias stygas:C (do), G (sol), D (re) ir A (la).[1] Violončelė, šnekamojoje kalboje vadinama čele, yra bosinis smuiko šeimos narys. XVII a. ištobulinti trys smuiko variantai, iš kurių vieno - Viola da Gamba, vėliau ir ištobulinta violončelė.
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
Daugiau informacijos Styginis instrumentas, Hornbostel–Sachs klasifikacija ...
Violončelė iš priekio ir šono | |
Styginis instrumentas | |
---|---|
Hornbostel–Sachs klasifikacija | 321.322-71 (sudėtinis chordofonas, garsas išgaunamas stryku) |
Išsivystė | apytiksliai 1660 m. iš bosinio smuiko |
Garsų diapazonas | |
| |
Susiję instrumentai | |
|
Uždaryti
Grojama atsisėdus. Violončelė derinama kvintomis. Žmogus, grojantis violončele, vadinamas violončelininku arba violončelistu. Violončelės ilgis būna įvairus ir priklauso nuo jos modelio, tačiau standartinis ilgis - apie 75 cm. Violončelės pagal dydį skirstomos į:
- vieno ketvirčio (1/4),
- dviejų ketvirčių (2/4),
- trijų ketvirčių (3/4),
- pilnąją.
Natos violončelei dažniausiai rašomos boso arba tenoro raktuose.