Ahvaras
From Wikipedia, the free encyclopedia
Remove ads
Ahvaras (arab. اَلْأَهْوَار = al-ʾAhwār, „Pelkės, šlapynės“) – šlapynių regionas pietiniame Irake ir gretimose teritorijose Irane. Nuo 2016 m. Irako Ahvaras pripažintas kaip mišrus UNESCO pasaulio paveldo objektas.[1]
Remove ads
Gamta
Regionas yra Irako Basros, Maisano ir Di Karo muchafazose, kur Tigras ir Eufratas plačiose žemumose formuoja deltas, prieš šioms susijungiant į Šat el Arabą. Didžiausi miestai aplinkui regioną yra Basra, Hamaras ir Kurna.
Šios pelkės, tarp kurių didžiausios yra Centrinės pelkės, Hamaro pelkės (pietuose) ir Huvaizė pelkės (šiaurės rytuose), yra unikalus šlapynių, esančių sausringoje subtropikų zonoje, pavyzdys. Regionas yra svarbi migruojančių paukščių poilsio ir žiemojimo vieta. Čia ypač didelė nendrių, paukščių, žinduolių įvairovė.
XX a. viduryje Irako valdžiai pradėjus masinį pelkių sausinimą, tiesiant kelius, statant užtvankas, jų plotai drastiškai mažėjo, prarasta biologinė įvairovė. 2003 m., sutabdžius sausinimą ir pradėjus pelkių gaivinimo projektus, regionas įtrauktas į Ramsaro konvenciją.[2] Tačiau pelkes ir toliau veikia klimato atšilimas, sparčiai garuoja vanduo, dideliais kiekiais miršta žuvys.
Remove ads
Istorija ir kultūra
Pietų Irako šlapynės susiformavo formuojantis Zagroso kalnams. Jūros (Persijos įlankos) lygis ne kartą keitėsi, ir jos linija dažnai slankiojosi. ne vėliau kaip V-III tūkst. pr. m. e. jūra buvo pasiekusi maksimumą ir apsėmusi visą dab. Basros muchafazą. Tuo metu šiame pelkėtame krašte gyveno šumerai, kurie čia sukūrė vieną pirmųjų žmonijos civilizacijų. Šiame regione buvo piečiausi jų miestai valstybės Eridu, Ūras ir Urukas, Larsa, Lagašas ir kt. Šumerai išmoko panaudoti pelkynų molį ir nendres statyti namus ir miestus, rašyti tekstus.
III tūkst. pr. m. e. jūra pamažu traukėsi, piečiau susiformavo naujos pelkės, kai to tarpu Šumere įsivyravo sausesnis klimatas, nulėmęs jų civilizacijos sumenkimą. Dabartinis pelkių kraštovaizdis galutinai nusistovėjo II tūkst. pr. m. e.
Dabartiniai pelkių gyventojai vadinami Ahvaro arabais (arab. عَرَبُ الْأَهْوَارِ = ʿarab al-ʾahwār) arba madanais (arab. مَعْدَان = maʿdān). Iš kitų arabų jie išsiskiria savo gyvenimo būdu. Manoma, kad jis yra ganėtinai artimas tai gyvensenai, kokią propagavo senovės šumerai, ir jie laikomi suarabėjusiais šumerų palikuonimis.[3]
Madanai savo buityje naudoja daug nendrių, iš kurių stato namus (sarifa), plaukiojančias salas. Didieji namai yra vadinami mudhifais. Gyvenvietės sujungtos vandens keliais. Pagrindinius maisto šaltinius sudaro žuvis, vandens buivolų pieno produktai, auginami naminiai gyvuliai ir žemės ūkio kultūros (daugiauiai ryžiai).
Madanai kasdieniniame susisiekime naudoja įvairias valčių rūšis. Pati populiariausia jų yra mašhūfas (arab. مَشْحُوف = mashḥūf), pagaminta iš medžio ir padengta derva (arab. قِير = qīr), kuri impregnuoja ir suteikia juodą spalvą. Šis tipas žinomas nuo šumerų laikų. Kitos valtys yra tarada (arab. طَرَّادة = ṭarrādah), gaada (arab. كعدة = gaʿdah) ir balamas (arab. بَلَم = balam).
Nuo XX a. vidurio vykstantis regiono sausėjimas iš vietos gyventojų atima jų maisto produktus, statybines medžiagas, priverčia keisti gyvenseną. 1991 m. Irake prasidėjus pilietiniams karams, daug kovotojų prieš Irako valdžią slapstėsi pelkėse, dėl ko vietos arabai užtraukė centrinės valdžios nemalonę. Regiono gyvenvietės buvo naikinamos napalmo bombomis, keliasdešimt tūkstančių Ahvaro arabų nužudyti arba dingo be žinios.
Šlapynės
Ahvado arabai 1950 m.
Nendriniai namai 1978 m.
Ahvaro arabai mašhūfe
Ahvaro arabė
Remove ads
Pasaulio paveldo objektai
Pasaulio paveldo objektui Ahvaras pietų Irake: biologinės įvairovės prieglobstis ir senųjų Mesopotamijos miestų kraštovaizdžio reliktai priklauso šie septyni objektai:
.jpg)
Susiję pasaulio paveldo objektai
Išnašos
Wikiwand - on
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Remove ads