Ananda

Ananda (skr. आनन्द = IAST: ānandá) – svarbi hinduizmo teologinė kategorija, reiškianti džiugesį, dvasinę palaimą, malonę.

Kitos reikšmės – Ananda (reikšmės).

Pats žodis sutinkamas jau „Rigvedoje“, bet išplėtotas upanišadose ir vėlesnėje religinėje-filosofinėje literatūroje. „Taityrija upanišadoje“ teigiama, kad ananda – tai Brahmanas. Su ananda tapatinama dvasinį išsivadavimą pasiekusio žmogaus būklė.^[1] Advaita vedantos mąstymo srovėje ananda suvokiama kaip tobulas džiugesys, gyvasčiai (džyvai) išsilaisvinus iš kančių, nusidėjimų, ydų, dvejonių, kasdienių kūniškų ir protinių malonumų. Sugebėjęs pasiekti Brahmaną (tapęs „gyvu išlaisvintuoju“ – džyvanmukta) visą likusį gyvenimą praleidžia anandos būvoje. Vėliau apie anandos pasiekimą panašiai aiškina naujosios vedantos mokytojai Šri Aurobindo ir Ramana Maharšis. Dvaita vedantoje ananda priskiriama prie labiau kasdienės būsenos, kylančios atliekant gerus darbus ir suvaldant klaidingas mintis.