Balafonas
From Wikipedia, the free encyclopedia
Remove ads
Balafonas (mand. bálafóo ߓߟߊߝߐ߲) – mušamasis medinis idiofonų grupės muzikos instrumentas. Jis yra paplitęs vakarų Afrikoje ir pirmiausia siejamas su mandingų, bobų, senufų, gurų tautomis, kurios gyvena dab. Burkina Faso, pietų Malio, Gvinėjos, šiaurės Dramblio Kaulo Kranto teritorijose.[1] Jis taip pat yra paplitęs šiaurės Ganoje, Siera Leonėje, Senegale, Kamerūne.
Vietinėse tautose instrumentas dažniausiai vadinamas bala (ߓߟߊ bála), o vakarų kalbose paplitęs pavadinimas kildinamas iš junginio bala+foo, reiškiančio „balos šnekėjimas/muzika“.[2] Siera Leonėje jis žinomas kaip balangi[3], tarp gurų tautų – džil (gyil).
Kultūrinė veikla susijusi su balafonu Malio, Burkina Faso ir Dramblio Kaulo Kranto senufų bendruomenėse 2012 m. įrašyta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. 2024 m. elementas išplėstas prijungiant Indonezijos kolintango tradiciją.[4]
Remove ads
Raida
Balafonas atsirado ir naudotas Sahelio civilizacijoje kaip vienas svarbiausių muzikinių instrumentų. Manoma, kad jis galėjo susiformuoti dar iki XII a. Sundiatos epas pasakoja kad prieš 800 metų keliaujantis dainius Bala Faséké Kouyaté įtikino Soso karalystės valdovą Sumanguru Kante įdarbinti jį rūmuose po to, kai atliko nuostabų kūrinį balafonu. Malio imperijos įkūrėjas Sundiata Keita nuvertė šį karalių, o garsųjį balafoną, vadinamąjį Soso balą, išvežė į Niagasolą. Ten jis saugomas iki šiol, o dainiaus palikuonių šeima Kouyaté puoselėja muzikines tradicijas iki mūsų laikų. Su tuo susijusi tradicija Gvinėjoje jau 2008 m. buvo paskelbta pasaulio paveldu.[5]
1352 m. apie balafoną pateikiami pirmieji rašytiniai šaltiniai: Ibn Batuta aprašo šio instrumento naudojimą Malio imperatoriaus rūmuose.[6] Balafonas ilgai buvo (ir daug kur vis dar išlieka) instrumentas, susietas su religiniais ritualais. Dėl to juo galėdavo groti tik religinių bendruomenių nariai, ir muzika buvo skiriama švenčių, vestuvių, laidotuvių, rūmų ceremonijų progoms. Balafonai buvo laikomi šventyklose ir prieš naudojimą turėdavo praeiti apšvarinimo ritualus. Balafonai būdavo naudojami ir klajojančių dainių (dželi) repertuare kartu su kora ir ngoniu.
XVII a. balafonus aprašė ir europiečiai keliautojai, kurie lankėsi Sahelio zonoje. Afrikos vergų prekybos metu balafonas pasiekė Naująjį pasaulį, kur jo (barrafoo) naudojimas užfiksuotas XVIII a., tačiau vėliau nunyko.[7]
Balafonas yra svarbi Vakarų Afrikos tautų kultūrinės tapatybės dalis. Jis minimas ir Senegalo himne. Įvairiose šalyse dedamos pastangos, kad ši tradicija nenunyktų. Malyje vyksta specialus balafonui skirtas festivalis.[8]
Remove ads
Sandara ir įvairovė
Balafoną sudaro medinės plokštelės (klavišai), kurios tradiciškai gaminamos iš koralmedžio (pterocarpus erinaceus, kosso) medžio. Mediena lėtai džiovinama virš ugnies, o vėliau formuojami skirtingų garsų klavišai. Skambesys priklauso nuo jų dydžio, storumo ir formos. Paprastai plokštelės sudedamos pagal pentatoninę gamą.
Klavišų skaičius paprastai yra 18-21, tačiau jų gali būti ir mažiau: 16, 12, 8, ar net 6. Papraščiausiu atveju plokštelės gali būti sudedamos laisvai, tam tinkamoje vietoje (paprastai tokius balafonu naudoja jaunimas treniruotėms). Tačiau dažniausiai jos įtvirtinamos specialiame rėme. Po juo įtvirtinami džiovinti tuščiaviduriai moliūgai, kurie veikia kaip rezonatoriai. Kadangi moliūgų dydžiai skiriasi, balafono klaviatiūra yra pasvirusi. Moliūguose esančios skylutės tradiciškai užkemšamos medžiaga pagaminta iš voro kiaušinėlių ar šikšnosparnio sparnų, kad išgauti specialų tembrą. Grojant instrumentu naudojamos dvi medvilne ar kitu paminkštinimu apsuktos lazdelės.[9]
Balafonu gali būti atliekami soliniai kūriniai, tačiau Malyje bei Gvinėjoje populiarūs ir trijų skirtingo dydžio ir registro balafonų ansambliai. Kamerūne egzistuoja šešių balafonų orkestro komenchang tradicija. Tarp gurų tautų balafonas (džilis) paprastai yra lydimas moliūginio būgno kuoro muzikos.
Senufai balafoną vadina įvairiais pavadinimais, tarp kurių dažniausias ncegele. Jų grojimo šiuo instrumentu tradicija laikoma išsaugujusia archaiškiausius bruožus.
Balafonas su moliūgų rezontoriais
Balafonas ir džembė Gvinėjoje
Senegalo balafono muzikantai
Balafono muzikantai Burkina Fase
Aly Keita groja balafonu Bavarijoje
_Unterfahrt_2010-03-11-001.jpg)
Remove ads
Susijusios pasaulio paveldo tradicijos
- Soso balos kultūrinė erdvė (2008,
Gvinėja) - Marimbos muzika, tradicinės Kolumbijos Pietų Ramiojo vandenyno regiono ir Ekvadoro Esmeraldaso provincijos dainos ir šokiai (2015,
Kolumbija, 
Ekvadoras) - Tradicinio instrumento mbiros/sansi gamyba ir muzikavimas (2020,
Malavis, 
Zimbabvė)
Išnašos
Papildomam skaitymui
Wikiwand - on
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Remove ads