Jūros banga

Jūrų bei vandenynų bangos – bangos, susidarančios vandens paviršiuje

Kitos reikšmės – Banga (reikšmės).

Krante lūžtančios bangos

Jūros paviršius niekada nebūna visiškai ramus, netgi tykiu oru. Vėjai raibina paviršių sukeldami vilneles. Jeigu stiprus vėjas pučia be perstojo, vilnelės išauga į bangas. Reiktų atkreipt dėmesį, kad banga nėra vandens srovė, ji niekur neplaukia ir nejuda į priekį, ji visuomet lieka toje pačioje vietoje. Bangavimas priklauso ne tik nuo vėjo, bet ir nuo vandens ploto, bei dugno paviršiaus. Bangos atsiranda judančio oro (vėjas) trinties su vandens paviršiumi sąveikos.

Pagal Džefrio teoriją, atsiradus pradiniam bangavimui, jis dar labiau stabdo oro judėjimą, sudarydamas oro sūkurius. Kai oro srautas spaudžia antvėjinę bangos pusę, o krisdamas nuo bangos – spaudžia pavėjinę bangos pusę priešinga kryptimi tuo dar padidindamas bangavimą.

Silpnai išjudintame vandens paviršiuje atsiranda mažos, trumpos bangelės, kurios išjudinimo priežasčiai išnykus yra slopinamos vandens kapiliarinės įtampos, todėl vadinamos kapiliarinėmis bangomis. Išoriniai jėgai stiprėjant kapiliarinė įtampa greitai pasidaro nebereikšminga, ji viršijama gravitacijos, kuri stengiasi vertikalų vandens paviršių grąžinti į ramybės būseną arba kitaip – vienodo vandens tankumo lygį. Kai viršūnė pasiekia 120° – bangos viršūnė tampa nestabili ir lūžta.

Fizikai bangavimą aiškina orbitinių vandens dalelių judėjimu. Bangos energija susideda iš potencinės ir kinetinės jėgų, kuri yra vandens dalelių judėjimas bangos viduje.

Toliau pagal Džefrio teoriją: sąveikaujant oro trinčiai į vandens paviršių palaipsniui bangos greitis tampa lygus 3/4 vėjo greičio. Bangų greitis randamas: v=3*P. Iš čia v – bangų greitis (mazgais), P – bangų periodas (sekundėmis – SI). Bangų periodas apskaičiuojamas į vandenį išmetus vėjo minimaliai įtakojamą daiktą, skaičiuojant sekundžių kiekį, per kokį laiko tarpą daiktas pakils ant sekančios bangos viršūnės. Laikas dalinamas iš pasirinktų laiko tarpų vidurkio ir taip gaunamas vidurkinis bangos periodas.

Artėdamos prie sausumos, bangos aukštėja ir stiprėja, kol galiausiai ištykšta klostydamos paplūdimyje nuosėdas arba ardydamos krantus.

Bangavimo klasifikavimas:

• pagal kilmę:
  • vėjo sukeliamos,
  • potvynių ir atoslūgių,
  • anobarinės (dėl staigaus atmosferinio slėgio pokyčio),
  • laivų sukeliamos,
  • dėl ledkalnio ar atitrūkimo lūžio;

• pagal jėgos poveikį:
  • laisvosios, negyvos (jėgos nebeveikia susikūrusios bangos),
  • priverstinės (kada jėgos nenustoja veikti);

• pagal bangos elementų pokyčius laike:
  • susiformavusios,
  • nesusiformavusios;

• pagal padėtį vandens paviršiaus atžvilgiu:
  • išorinės (susikūrusios jūros paviršiuje),
  • vidinės (susikūrusios tam tikrame gylyje);

• pagal bangos ilgį ir jūros gylį:
  • trumpos (kada bangos ilgis žymiai mažesnis už jūros gylį),
  • ilgos (kada bangos ilgis didesnis už jūros gylį);

• pagal bangų rūšį:
  • gravitacinės,
  • planitarinės,
  • persiduodančios.

Bangavimas balais (jūrinis žinynas)

Bangos balas (žym. B)	Bangų aukštis metrais (žym. m)	Pavadinimas	Vandens paviršius	Vėjas (balais)
0 B	0 m	labai rami jūra	veidrodinis vandens paviršius	0°B
1 B	0–0,25 m	rami jūra	vandens paviršius raibuliuoja	1–2°B
2 B	0,25–0,75 m	raibuliavimas	trumpa bangelė, keteros be putų	3°B
3 B	0,75–1,25 m	silpnas bangavimas	bangos ilgėja, atsiranda baltos keteros	4°B
4 B	1,25–2,0 m	smarkokas bangavimas	visur baltos keteros	5°B
5 B	2,0–3,5 m	žymus bangavimas	pradeda formuotis stambios bangos, baltos keteros	6°B
6 B	3,5–6,0 m	smarkus bangavimas	bangos lūžta, juda putų juostos pavėjui	7°B
7 B	6,0–8,5 m	stiprus bangavimas	bangos panašėja į kalnus, nuo keterų lekia putos	8°B
8 B	8,5–11,0 m	labai stiprus bangavimas	labai aukštos bangos, panašios į kalnus, vanduo baltas, ūžia, dunda	9–10°B
9 B	11,0 ir daugiau m	ypatingai stiprus bangavimas	nieko nesimato per purslus	11–12°B