Graikų kalba

Graikų kalba (gr. Ελληνικά) – geneologiškai izoliuota indoeuropiečių kalbų šeimos kalba. Graikų kalba kalba daugiau nei 18 mln. žmonių Graikijoje ir Kipre, taip pat aplinkinėse šalyse, Armėnijoje, Australijoje, Austrijoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Gruzijoje, Vokietijoje ir JAV, kuriose gyvena graikai.

Graikų kalba Ελληνικά
Kalbama	Graikijoje, Kipre. Taip pat pietų Albanijoje, pietų Italijoje, pietų Makedonijoje, centrinėje ir pietų Bulgarijoje, Turkijoje ir kitose aplinkinėse šalyse
Kalbančiųjų skaičius	~13 mln.[1]
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių	68[2]
Kilmė	Indoeuropiečių  Graikų
Oficialus statusas
Oficiali kalba	Graikija[3]  Kipras[4]  Europos Sąjunga[5] Regioninė kalba:  Albanija[6]  Armėnija[7][8]  Italija[6]  Bulgarija[7]  Ukraina[7]
Kalbos kodai
ISO 639-1	el
ISO 639-2	gre/ell/grc
ISO 639-3	ell, grc — antikinė graikų k.
Geografinis paplitimas

Skiriama senoji (XV– XII a. pr. m. e.–VI m. e. a.), vidurinė, arba bizantiškoji (VI a.–XV a. vid.), ir naujoji (nuo XIV–XVI a.) graikų kalba.

Oficiali transkripcija iš graikų į lotynų rašmenis patvirtinta ISO 843.

Senoji graikų kalba

Iliados kūrinio pradžia

Senosios graikų kalbos istorija skirstoma į 4 laikotarpius:

• archajinį (iki IX–VIII a. pr. m. e.),
• klasikinį (nuo VIII–VII iki IV a. pr. m. e.),
• helenistinį romėniškąjį (IV a. pr. m. e.–IV m. e. a.) ir
• vėlyvąjį (nuo IV a.).

Archajiškame laikotarpyje vartotas skiemeninis raštas Kretos – Mikėnų linijinis raštas. Skiriamos Jonijos – Atikos, Arkadijos – Kipro – Pamfilijos, eolėnų, dorėnų tarmių grupės. Jonėnų tarme (žymu ir Arkadijos bei eolėnų tarmių įtaka) sukurtos Homero „Iliada“ ir „Odisėja“ (užrašytos VI a. pr. m. e.).

Klasikiniame laikotarpyje jau vartotas balsinis priebalsinis Graikų raštas. Senoji graikų kalba vartota ne tik Graikijoje, bet ir jos kolonijose, kur intensyviai vystėsi tarmės. Pagrindinės tarmės buvo:

• Jonėnų tarme šnekėta Eubojoje, kikladų salose ir dalyje Mažosios Azijos, įskaitant Efesą, Miletą ir Smirną. Šia tarme kūrė Homeras, Herodotas, Hesiodas, Hipokratas.
• Eolėnų tarme šnekėta šiaurinėje Mažosios Azijos pakrantės dalyje, Lesbo saloje, Tesalijoje, Bojotijoje.
• Dorėnų
• Atikos

Literatūra buvo kuriama Atikos (Aristofanas, Aischilas, Euripidas, Sofoklis), Jonijos, eolėnų (Alkajas, Sapfo) ir dorėnų (Pindaras, Alkmanas) tarmėmis. Helenistinio romėniškojo laikotarpio pradžioje Atikos tarmės pagrindu susiformavo bendrinė (šnekamoji ir rašomoji) kalba – koinė, po Aleksandro Makedoniečio užkariavimų vartota helenistinėse valstybėse. Jai būdinga ilgieji ir trumpieji balsiai bei dvibalsiai, taip pat muzikinis kirtis, 4 linksniai, sudėtinga linksniavimo ir asmenavimo sistema. Vėlyvajame laikotarpyje rašomoji kalba liko koinė, o šnekamojoje kalboje jos pagrindu atsirado naujosios graikų kalbos tarmių užuomazgos. Vidurinė graikų kalba buvo Bizantijos valstybinė kalba. Buvo pagrįsta koinė. Šnekamosios kalbos asmenavimo sistemoje ir sintaksėje atsirado visoms Balkanų kalboms būdingų bendrumų.

Formavosi naujosios graikų kalbos tarmės.

Naujoji graikų kalba

Graikų kalbos dialektai

Skiriamos dvi naujosios graikų kalbos formos: katarevusa (καθαρεύουσα) ir dimotika (Δημοτική). Katarevusa – Graikijos ir Kipro valstybinės kalbos, artimos helenistinio romėniškojo laikotarpio koinei. Dimotika – bendrinė šnekamoji kalba, susiformavusi XIX a. viduryje Centrinių Graikijos miestų tarmių pagrindu. XX a. katarevusa ir dimotika suartėjo. 1977 m. buvo atlikta graikų kalbos reforma, supaprastintas kirčiavimas ir rašyba. Naujajai graikų kalbai būdinga 5 balsiai, priebalsių gausumas, 3 giminės, 3 linksniai, sudėtinga asmenavimo sistema. Skiriamos šiaurės ir pietų tarmių grupės, taip pat čakonų (kilusi iš senosios graikų kalbos, vartojama pietų Peloponese), urumų (Kaukaze), taurų – rumėjų (prie Azovo jūros) ir trapezundų – rumėjų (pietų Italijoje ir Korsikoje) tarmės, kartais laikomos atskiromis beraštėmis kalbomis.

Kalbos įtaka

Daug senosios graikų kalbos žodžių virto tarptautiniais žodžiais ir terminais. Nemaža jų vartojama ir lietuvių kalboje. Senoji graikų kalba Lietuvos mokyklose dėstoma nuo XVI a., iš pradžių buvo dėstoma kolegijose, vėliau Vilniaus universitete, kunigų seminarijose, tarpukario Lietuvoje – kai kuriose gimnazijose, Kauno universitete (klasikinės filologijos ir lyginamosios kalbotyros specialybės studentams).