Hierarchija

Hierarchija (sen. gr. ἱεραρχία < ἱερός + ἀρχή 'šventas' + 'valdžia, principas, pradas') – ontologinė ir vertybinė tikrovės pakopų gradacija.^[1]

1911 m. karikatūra, vaizduojanti kapitalistinės santvarkos hierarchiją

Hierarchijos sąvoką V a. įvedė Dionisijas Areopagitas, apibūdindamas krikščioniškosios Bažnyčios organizaciją. Iki pat XIX a. šiuo žodžiu paprastai buvo įvardijama Bažnyčios struktūra, taip pat dangiškoji angelų ir šventųjų seka, bet vėliau hierarchijomis imtos vadinti ir kitokios skirtingų kokybių struktūros. Anglų sociologas Herbertas Spenceris hierarchijos terminą vartojo feodalinei visuomenei ir joje esančiam antagonizmui aprašyti. Vokiečių sociologas Maksas Vėberis sukūrė biurokratijos koncepciją, joje hierarchiją įvardijo kaip visuomenės sistemą, kuriai būdinga neasmeniškumas, racionalumas, griežtas reglamentavimas, ribota atsakomybė. Prancūzų sociologas Emilis Diurkheimas, kaip ir kiti socialinio funkcionalizmo šalininkai, hierarchiją laikė būtina socialinės stratifikacijos sistema, kylančia dėl visuomenės funkcijų pasidalijimo. Hierarchijos terminas dažnai vartojamas elito teorijų šalininkų (V. Pareto, K. Manheimo ir kitų) veikaluose.^[2]

Socialiniuose moksluose hierarchija laikoma kertine visuomenės sankloda – organizuodami kolektyvinius veiksmus bendriems organizacijos tikslams pasiekti individai negali išvengti hierarchinės struktūros. Šią struktūrą sudaro įvairios grandys, tarpusavyje susietos atsakomybės ir pavaldumo ryšiais. Hierachija paprastai atvaizduojama piramidės pavidalu – apatinės hierarchijos grandys gausios ir turi mažai galių, o kylant aukštyn galia didėja, o grandžių narių mažėja.

Hierarchinis principas taip pat naudojamas ir kituose moksluose – kalbotyroje, matematikoje, biologijoje, politikoje, programavime ir kt., kur siekiama parodyti struktūrinę atskirų narių priklausomybę.