Imperatorius Henrikas VII
From Wikipedia, the free encyclopedia
Remove ads
Henrikas VII (vok. Friedrich II, it. Arrigo, apie 1275 m. – 1313 m. rugpjūčio 24 d. Buonkonventas prie Sienos) – 1288-1313 m. Liuksemburgo kunigaikštis, 1308-1313 m. Vokietijos karalius, 1312-1313 m. Šventosios Romos imperijos imperatorius.
Remove ads
Biografija
Kilęs iš Liuksemburgiečių dinastijos. Tėvas Henrikas VI Liuksemburgietis. Motina Beatričė Avesnietė.
Šeima
1292 m. liepos 9 d. vedė Brabanto kunigaikščio Jono I dukterį Margaritą Brabantietę. Jiems gimė:
- Jonas I Liuksemburgietis (1296-1346 m.)
- Marija Liuksemburgietė (1304-1324 m.) Prancūzijos karaliaus Karolio IV žmona.
- Beatričė (1305-1319 m.) Vengrijos karaliaus Karolio I žmona.
Valdymas
Išrinktas karaliumi remiant broliui, Trento arkivyskupui ir kitiems kurfiustams dvasininkams. 1310 m. pabaigoje išžygiavo į Italiją karūnuotis imperatoriumi. Jį entuziastingai sutiko gibelinai, tarp jų ir Dantė, jam pakluso Pjemonto ir Lombardijos miestai. Florencijai ir jos sąjungininkams imperijos priešininkams gvelfams Toskanoje ir Romanijoje užtvėrus kelią, jūra nuplaukė į Romą. 1312 m. įžengė į Romą ir popiežiaus paskirtų kardinolų karūnuotas imperatoriumi. Tai buvo pirmoji imperatoriaus karūnacija nuo Frydricho II laikų. Mirė nuo šiltinės per 1313 m. žygį prieš Neapolio karalių.[1]
Galerija
|
|
Šaltiniai
Nuorodos
Wikiwand - on
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Remove ads