Julijonas Lindė-Dobilas

Julijonas Lindė-Dobilas (1872 m. lapkričio 15 d. Dovydai, Joniškėlio valsčius – 1934 m. gruodžio 2 d. Panevėžys) – Lietuvos rašytojas, kunigas, pedagogas.

Biografija

1898 m. baigė Kauno kunigų seminariją, įšventintas kunigu. Kunigavo Latvijoje (Skaistkalnėje, Pilbergėje, Lyvberzėje, Alūkstoje), Varniuose. Per Pirmąjį pasaulinį karą mokytojavo Jekaterinoslave (dab. Dnipras). Nuo 1922 m. Panevėžio gimnazijos mokytojas, nuo 1926 m. – direktorius. Su kitais įkūrė moksleivių sambūrį „Meno kuopa“ ir jam vadovavo.

Palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros kapinėse.

Kūryba

Svarbiausiame kūrinyje – romane „Blūdas, arba Lietuva buvusios Rusijos revoliucijos mete“ (1912 m. 2 leid. 1990 m.) – realistiškai vaizduojami 1905–1907 m. revoliucijos įvykiai, kritikuojama konservatyvioji dvasininkija. Tai pirmasis lietuvių psichologinis romanas. Sukūrė etinės problematikos dramas „Širdis neišturėjo“ (1921 m.) ir „Kur laimė?“ (1930 m.), apsakymų („Juodnugaris“, „Kūčios“, „Valiūtė“). Jo studija „Ar paseno Tenas: Jo „Meno filosofijos" kritika“ (1927 m.) sukėlė ginčų ir aštrią polemiką su J. Eretu. Parašė straipsnių apie literatūrą, estetiką, rašytojus. Publicistikai (rinkiniai „Į slėpiningąjį dvasios pasaulį“, išl. 1996 m.) būdinga filosofinė, kultūrologinė problematika, aukšto dvasinio polėkio apibendrinimai, intelektuali kalba.^[1]