Latvija
valstybė Europoje From Wikipedia, the free encyclopedia
Remove ads
Latvija, oficialiai Latvijos Respublika (latv. Latvijas Republika) – valstybė Europos šiaurės rytuose, Baltijos jūros rytinėje pakrantėje. Latvija yra viena iš Baltijos šalių kartu su Estija (bendros sienos ilgis 343 km) ir Lietuva (588 km), kurios yra jos kaimynės iš šiaurės ir pietų. Rytuose Latvija ribojasi su Rusija (276 km), o pietryčiuose su Baltarusija (141 km). Jūros siena Latvija ribojasi su Švedija. Latvija priskiriama vidutinių platumų klimato zonai.[6]
Kitos reikšmės – Latvija (reikšmės).
Latvija yra unitarinė parlamentinė respublika, kuri administraciniu atžvilgiu skirstoma į 7 valstybės miestus ir 35 savivaldybes.[7] Sostinė ir didžiausias šalies miestas yra Ryga. Latvija nuo 1991 m. rugsėjo 17 d. yra Jungtinių Tautų, nuo 2004 m. balandžio 2 d. NATO, o nuo tų pačių metų gegužės 1-osios, kartu su Lietuva ir Estija, Europos Sąjungos narė.[8] Nuo 2014 m. valstybė priklauso euro zonai. 2016 m. tapo OECD nare. Latvijos nacionaliniai simboliai – baltoji kielė, dvitaškė boružė, baltoji ramunė, liepa ir ąžuolas.[9]
Remove ads
Istorija
Pirmieji gyventojai į Latvijos teritoriją atklydo 9000 m. pr. m. e.[10] Maždaug 3-iame tūkst. pr. m. e. Rytų Pabaltijyje pasirodė indoeuropiečiai, t. y., baltų genčių pirmtakai, kurie prie pat jūros sukūrė Pamarių kultūros įvairovę bei vėliau rutuliojosi į kuršių, žiemgalių ir sėlių gentis.[11]
Viduramžiai
XII a. Latvijoje šalia baltų genčių taip pat gyveno finougrai lyviai, neaiškios kilmės vendai ir slavai krivičiai. Rytų Latvijos gentys mokėjo duoklę Polocko kunigaikštystei. Rusų misionieriai platino stačiatikybę, tačiau ji plačiau neįsitvirtino. Krikštyti šiaurės pagonių ėmėsi ir vokiečių misionieriai. 1185 m. buvo įkurta pirmoji vyskupystė Ikškilėje, o 1198 m. popiežius Inocentas II išleido bulę, skelbdamas kryžiaus žygį prieš Pabaltijo pagonis.
1201 m. buvusių lyvių kaimų vietoje vyskupas Albrechtas fon Bukshevendas įkūrė Rygos miestą. Kovai su pagonimis Albrechtas įkūrė Kalavijuočių ordiną (po Saulės mūšio jis tapo Livonijos ordinu, priklausiusiu Teutonų ordinui), kuris vėliau tapo savarankiška ekonomine ir politine jėga ir konfliktavo su vyskupu dėl politinės hegemonijos Livonijoje. 1209 m. vyskupas susitarė su Ordinu dėl jau užimtų ir dar neužimtų žemių pasidalinimo. Tokiu būdu dabartinė Latvijos teritorija galiausiai pateko į penkių feodalinių valstybėlių, sudariusių Livonijos konfederaciją, sudėtį. Be dabartinės Latvijos, Livonijos sudėtyje buvo ir dabartinė Estija. 1214 m. prie Siguldos buvo pastatyta Turaidos pilis, tapusi svarbiu vokiečių valdžios simboliu regione. 1282 m. Ryga prisijungė prie Hanzos sąjungos,[12] vėliau prie jos prisijungė ir Cėsys, Limbažiai, Kuoknesė bei Valmiera. Miestai tapo svarbiais prekybos centrais, o Ryga išsivystė į pagrindinį rytų–vakarų prekybos kelių mazgą, kuris sustiprino kultūrinius ryšius su Vakarų Europa.
Reformacijos laikotarpis, Lenkijos ir Švedijos valdymas
XVI a. viduryje (1561 m.) Latvijos Vidžemė ir Latgala buvo prijungtos prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o etnografinis Kuršas, Žiemgala ir Sėla sujungti su Kuršo kunigaikštyste (sostinė Mintauja, dab. Jelgava), kuri buvo LDK, o nuo 1569 metų ir Abiejų Tautų Respublikos vasalė.
Iki XVIII a. dėl Baltijos šalių varžėsi Rusija, Švedija ir Lenkija. 1629 m. Vidžemė su Ryga atiteko Švedijai, o 1721 m. – Rusijai. 1772 m. prie Rusijos imperijos prijungta Latgala, 1795 m. – Kuršo kunigaikštystė.[13] Daugybė karų ir epidemijų lėmė didelį gyventojų skaičiaus sumažėjimą.
Tautinis atgimimas
Nuo XIX a. vidurio, kartu su vadinamuoju jaunalatvių sąjūdžiu, prasidėjo latvių tautinis pabudimo judėjimas. Jo pradžia tradiciškai laikomi 1855 metai, kai Dorpato universitete studijuojančių latvių studentų grupė ėmė organizuoti vadinamuosius latviškus vakarus. Miestuose tuo metu pradėjo formuotis miesto proletariatas, o latvių buržuazija įgijo vis didesnę įtaką, priešingai nei vokiškoji buržuazija.[14] Jaunalatviai ragino priešintis germanizacijai, pasisakė už lygiavertės vokiečiams latvių moderniosios tautos kūrimą, latvių rašytinės kalbos, literatūros plėtrą.[15] Šis Latvijos kalbos vartojimo literatūroje ir visuomenėje augimas vadinamas Pirmuoju latvių tautiniu atgimimu.[16]
Latvijos Respublika (1918–1940)
1918 m. lapkričio 18 d. Rygoje susirinkusi iš įvairių politinių partijų atstovų sudaryta Latvijos tautos taryba paskelbė šalies nepriklausomybę. Formuoti pirmąją Latvijos vyriausybę buvo pavesta Karliui Ulmaniui.[17] 1920 m. gegužės 1 d. susirinko Latvijos steigiamasis seimas (150 deputatų), kuris dirbo iki 1922 m. lapkričio. 1922 m. vasario 15 d. buvo priimta Latvijos Respublikos Konstitucija. Po diskusijų dėl valstybės santvarkos buvo atmestos idėjos dėl dviejų rūmų parlamento ir Latgalos autonomijos. Nuo 1918 iki 1934m. Latvijoje pasikeitė 18 vyriausybių.
1920-aisiais Latvija patyrė ekonominį ir kultūrinį pakilimą. Vien 1922 m. buvo atidarytos 300 savivaldybių bibliotekų. Pagal išleistų knygų skaičių vienam gyventojui Latvija Europoje užėmė antrąją vietą po Islandijos.
Nuo 1920 m. Latvijos valstybė ėmė atidarinėti diplomatines atstovybes daugelyje Europos šalių, taip pat Kinijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1922 m. lapkričio 7 d. įsigaliojo Latvijos Respublikos Konstitucija, galiojanti iki šiol. Latvija taip pat įstojo į Tautų Sąjungą. Mažumų įstatymai tuo metu buvo labai tolerantiški – valstybė išlaikė mokyklas septyniomis mažumų kalbomis.
1934 m. po valstybės perversmo prasidėjo K. Ulmanio režimo, kuriam būdingas didesnis piliečių laisvių varžymas, nei kaimyninėse Lietuvos ir Estijos diktatūrose, laikotarpis.[18]
1939 metais, prieš Antrojo pasaulinio karo pradžią, Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija pasirašė Molotovo–Ribentropo paktą, pagal kurį pasidalino Vidurio ir Rytų Europą.[19]
Okupacija (1940–1990)
1940 metų birželio 17 dieną Sovietų Sąjunga okupavo Latviją, o rugpjūčio 5 d. įvykdyta Latvijos aneksija. Išskyrus trumpą Vokietijos okupacijos periodą Antrojo pasaulinio karo metu, Latvija buvo sovietine respublika SSRS sudėtyje iki nepriklausomybės atkūrimo 1990 m.[20]
Per vienerius Sovietų valdžios metus iki Vokietijos invazijos dešimtys tūkstančių latvių buvo ištremti į Sibiro gulagus arba nužudyti. Gana didelė gyventojų dalis vokiečių kareivius karo pradžioje sutikdavo kaip išvaduotojus, tačiau karo metu gyventojai pasisuko prieš dėl vokiečių kariuomenės vykdytų žiaurumų. Naciai ir vietiniai bendrininkai nužudė daugiau nei 60 000 Latvijos žydų, ypač daug Rumbulos ir Liepojos žudynėse.[21]: 127–128
Sovietų okupacijos metu Latvija buvo perorientuota į pramoninę gamybą. Trūkstant specialistų, tūkstančiai žmonių iš visos Sovietų Sąjungos pradėjo migruoti į Latviją, daugiausia rusai. Po Stalino mirties 1953 m. grupė vadinamųjų tautinių komunistų, vadovaujamų Eduardo Berklavo, bandė įtikinti naująją SSRS vadovybę suteikti Latvijai didesnę autonomiją ir apsaugoti latvių kalbą, kurios padėtis sparčiai blogėjo dėl rusifikacijos. To padaryti nepavyko. 1959 m., po Chruščiovo vizito į Latviją, vadinamieji tautiniai komunistai buvo atleisti iš savo pareigų, o Berklavas turėjo palikti Latviją. 1959 m. į Latviją atvyko apie 400 000 rusų imigrantų, o etninių latvių dalis sumažėjo iki 62 %.[22]
XX amžiaus 8-as dešimtmetyje Michailas Gorbačiovas pradėjo vykdyti politines ir ekonomines reformas – „Glasnost“ ir perestroika (pertvarka). 1988 m. leista naudoti nepriklausomos tarpukario Latvijos vėliavą, kuri buvo oficialiai pripažinta 1990 m.[23]
1989 m. rugpjūčio 23 d., minint Molotovo-Ribentropo pakto 50-ąsias metines, kartu su Lietuva ir Estija buvo surengtas žymų įvykis Baltijos kelias – žmonių grandinė, besitęsianti 600 km nuo Talino per Rygą iki Vilniaus.
Per 1990 m. kovo demokratinius rinkimus Latvijos liaudies fronto kandidatai įgijo dviejų trečdalių daugumą Aukščiausioje Taryboje.
1990–dabar
1990 m. gegužės 4 d. Aukščiausioji Taryba priėmė Latvijos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją, o Latvijos TSR buvo pervadinta į Latvijos Respubliką.[24]
Atkūrus nepriklausomybę, Latvija tapo Jungtinių Tautų ir 1992 m. Tarptautinio valiutos fondo nare. 1993 m. atkūrus 1922 m. konstituciją, pirmuoju prezidentu tapo Guntis Ulmanis. 1994 m. pradėta NATO programa „Partnerystė taikos labui“. Latvijai tapus Europos vadovų tarybos nare, šalis tapo ES ir NATO narystės kandidate.[25] Latvija buvo pirmoji iš trijų Baltijos valstybių, kuri buvo priimta į Pasaulio prekybos organizaciją. 1999 m. pabaigoje Helsinkyje Europos Sąjungos vyriausybių vadovai pakvietė Latviją pradėti derybas dėl prisijungimo prie Europos Sąjungos. 2004 m. balandžio 2 d. Latvija tapo NATO, o gegužės 1-ąją, kartu su Lietuva ir Estija, ES nare. Per 2003 m. referendumą dėl narystės ES, iš 72,5 % balsavusiųjų 67 % balsavo už.[26][27]
2006 m. Rygoje įvyko NATO viršūnių susitikimas.[28] 1999–2007 m. Vaira Vykė-Freiberga ėjo Latvijos prezidento pareigas ir buvo pirmoji moteris valstybės vadovė iš buvusių Rytų bloko šalių.[29]
2023 m. gegužės mėn. parlamentas naujuoju Latvijos prezidentu išrinko Edgarą Rinkevičių, jis tapo pirmuoju atviru homoseksualiu asmeniu, einančiu šias pareigas Europos Sąjungoje.[30]
Remove ads
Politinė sistema
.jpg)
Valdymo forma – parlamentinė demokratija.[31] Ši sistema galiojo nuo nepriklausomybės paskelbimo iki Karlio Ulmanio įvykdyto perversmo (1918–1936 m.) ir nuo nepriklausomybės atgavimo 1991 m. Šalies vadovas yra prezidentas. Jį renka parlamentas paprasta balsų dauguma, slaptu balsavimu, ketveriems metams. Prezidento mandatas gali būti vieną kartą atnaujintas. Nuo 2023 m. Latvijos prezidentas yra Edgaras Rinkevičius.
Įstatymų leidžiamoji valdžia yra vienų rūmų parlamentas, vadinamas Saeima. 100 parlamento narių renkami visuotiniuose rinkimuose ketveriems metams, remiantis proporcine rinkimų sistema.
Prezidentas skiria premjerą, kuris formuoja ministrų kabinetą. Ministrų kabinetui vadovauja ministras pirmininkas. Latvijos Respublikos konstitucijos 57 straipsnis nusako, jog Ministrų kabineto dydis, jų atsakomybės ribos ir ryšiai tarp valstybės institucijų yra nustatomi įstatymų. Siekiant vykdyti savo pareigas, ministras pirmininkas ir ministrų kabinetas turi turėti parlamento pasitikėjimą. Jei išreiškiamas nepasitikėjimas ministru pirmininku, atsistatydinti turi visas ministrų kabinetas. Jeigu išreiškiamas nepasitikėjimas atskiru ministru, atsistatydinti reikia tik jam, o į jo vietą premjeras turi paskirti naują ministrą.[32]
Latvijoje, kaip kitose Baltijos šalyse, susiformavo įcentrintas valdymo modelis, kurį sudaro unitarinės valstybės forma, rinkiminė sistema su proporciniu atstovavimu bei vyriausybės atsakomybe pagrįsta parlamentinė sistema. Tai lemia, jog vykdomoji valdžia ilgainiui tampa svarbesne už parlamentinę – parlamentinės partijos disciplinuojasi, o politinis procesas pasižymi profesionalizacija ir sudėtingumu. Tai apsprendžia, jog net ir keičiantis atskiroms vyriausybėms bendra reformų ir valstybės kurso trajektorija išlieka[33].
Užsienio politika
Latvijos užsienio politika orientuota į ES, o santykiai su Rusija yra itin įtempti. Lietuva ir Latvija diplomatinius santykius atkūrė 1991 m., iškart po nepriklausomybių atkūrimo.
Latvija užmezgusi diplomatinius santykius su 158 valstybėmis. Turi 44 diplomatines ir konsulines atstovybes, įkūrusi 34 ambasadas, taip pat veikia 9 nuolatinės misijos užsienyje. Latvijos sostinėje Rygoje veikia 37 užsienio ambasados ir 11 tarptautinių organizacijų. Latvijoje įsikūrusi viena iš Europos Sąjungos institucijų – Europos elektroninių ryšių reguliuotojų institucija (EERRI).[34]
1995 m. spalio 13 d. Latvija oficialiai pateikė paraišką dėl narystės Europos Bendrijose, o derybos prasidėjo 2000 m. sausio mėn., po to kai 1999 m. gruodžio mėn. Europos Taryba davė sutikimą.
2006 m. Latvija surengė NATO viršūnių susitikimą ir nuo tada kasmetinė Rygos konferencija tapo vienu svarbiausių užsienio ir saugumo politikos forumų Šiaurės Europoje.[35] 2015 m. pirmąjį pusmetį Latvija pirmininkavo Europos Sąjungos Tarybai.[36]
Nuo 2022 m. vasario Latvijos santykiai su Rusija pablogėjo. 2023 m. sausio mėn. Latvija atšaukė savo ambasadorių iš Rusijos, o Rusijos ambasadorių Latvijoje – išsiuntė.[37] Rusams buvo uždrausta atvykti į šalį.
Remove ads
Administracinis suskirstymas
2025 m. duomenimis, šalyje yra 35 savivaldybės (novadi) ir 7 valstybiniai miestai (valstspilsētas). Didžiausi miestai – Ryga, Daugpilis, Liepoja, Jelgava, Jūrmala, Ventspilis, Rėzeknė.
Pagal Europos Sąjungos statistinę nomenklatūrą valsčiams buvo suteikti NUTS:LV kodai. Kiekviename valsčiuje yra renkama taryba, sudaroma administracija. 2009 m. liepos 1 d. įgyvendinant Latvijos administracinės teritorijos reformą ir taupant valdymo išlaidas, buvo panaikinti rajonai ir įsteigtos 109 savivaldybės bei 9 respublikiniai miestai, turintys savo tarybą ir administraciją. 2021 m. savivaldybių skaičius sumažintas.
Latvijoje išskiriami 5 istoriniai-etnografiniai regionai: Kuršas, Vidžemė, Žiemgala, Latgala, Sėla. Nors grynai etnografinių Latvijos regionų yra penki, istoriniu požiūriu etnografinis Kuršas, Žiemgala ir Sėla (Aukšžemė) traktuojami kaip vienas regionas ir vadinami dažniausiai vienu – Kuršo – vardu, nes 1561–1795 m. šios žemės buvo Kuršo kunigaikštystės, o kraštą užėmus Rusijos imperijai – Kuršo gubernijos dalys. Todėl Latvijos sritys tradiciškai vadinamos ne etnografiniais, o istoriniais-etnografiniais regionais (latv. kultūrvēsturiski novadi).
Geografija
Latvijos plotas – 64 589 km². Sausuma ji ribojasi su Estija, Rusija, Baltarusija ir Lietuva, jūra – su Švedija. Sausumos sienų ilgis – 1 380 km; iš jų su Baltarusija – 173 km, su Estija – 343 km, su Lietuva – 588 km, su Rusija – 276 km. Jūros pakrantės ilgis – 498 km.[38] Latvija plotu (64,6 tūkst. km²) yra didesnė už Nyderlandus, Belgiją, Daniją, Šveicariją, Estiją, mažesnė – už Austriją, Čekiją ir beveik lygi su Lietuva ir Airija. Driekiasi 210 km šiaurės–pietų kryptimi ir 450 km vakarų–rytų kryptimi.[39]
Tarpukariu, 1920–1940 m., Latvijos teritorija buvo maždaug 1300 km² didesnė už dabartinę. 1940 m. Sovietų Sąjunga aneksavo Latviją, o 1944 m. Abrenės miestas ir šeši valsčiai (iš viso 1075,31 km²) buvo perduoti Rusijos SFSR bei rugpjūčio 23 d. įtraukti į naujai suformuotą Pskovo sritį.[40]
Baltijos jūra prie Latvijos krantų gan sekli. Pakrantėje į vakarus nuo Kolkos rago gylis 35, o Rygos įlankoje – 26 metrai. Šalis yra Rytų Europos lygumoje. Pietryčiuose yra Baltijos aukštumų pakraštys, sudarantis Latgalos aukštumą. Šiaurės rytuose yra du izoliuoti aukštumų masyvai: Alūksnės aukštuma ir Vidžemės aukštuma (joje yra aukščiausia šalies vieta – Gaizinkalnas, 311,5 m); vakaruose iškilusi Kuršo aukštuma. Pajūryje, centrinėje, pietinėje dalyse plyti lygumos. Latvijos vidutinis aukštis siekia 87 m, o 57 % šalies teritorijos yra žemiau nei 100 m virš jūros lygio.[41]
Gamtiniai ištekliai: smėlis, žvyras, durpės, klintys, dolomitas, gipsas,[42] vandens ištekliai, hidroenergija, mediena. Žvalgomi naftos ištekliai Baltijos jūros šelfe ir vykdoma bandomoji naftos gavyba Kuržemės regione. Baltijos pakrantėje randami nedideli kiekiai gintaro.
Vidaus vandenys
Latvijoje teka apie 12 400 upių, iš kurių didžiausios yra Dauguva, Lielupė, Gauja, Venta ir Aiviekstė.[44] Latvijos upės priklauso atviros Baltijos jūros (Venta), Rygos įlankos (Lielupė, Dauguva, Gauja, Salaca), Suomijos įlankos (Siniaja, Ludza, Utroja ir Velikaja) baseinams. Bendras upių ilgis 37 500 km. 880 upių ilgesnių nei 10 km, 17 ilgesnių nei 100 km[45] Užšalusios būna gruodžio-kovo mėnesiais. Yra 3195 ežerai, didesni kaip 0,01 km² (1 ha) (jie užima 1,5 % Latvijos ploto), iš jų 802 didesni kaip 0,1 km² (10 ha). Didžiausi – Lubanas (80,7 km²), Raznos ežeras, Engurės ežeras, Burtniekas ir Liepojos ežeras. Latvijoje yra giliausias Baltijos šalių ežeras Drydzis (65,1 m). Dauguma ežerų ledyninės kilmės, tačiau pajūryje yra reliktinių (Liepojos, Engurės, Papės, Kanierio), Baltijos ledyninio ežero erozijos (Juglos, Kyšežero, Babytės) ežerų. Latvijos teritoriniuose vandenyse yra apie 800 dirbtinių vandens telkinių.
Bioįvairovė
Apie 53 % Latvijos ploto dengia miškai (2021 m. duomenys).[7] Didžiausi masyvai plyti Kuršo šiaurėje, šiaurės rytuose ir pietuose. Pakrančių miškuose vyrauja pušys, eglės, šalies gilumoje – drebulės, alksniai, beržai. Upių slėniuose, kalvose driekiasi pievų plotai. Nemažai pelkių. Didžioji dalis pelkių yra Pakrantės žemumoje Rytų Latvijoje. 46 % teritorijos užima žemės ūkio naudmenos.
Gyvūnija tipinė mišriųjų miškų sričiai (elniai, stirnos, šernai, lapės, briedžiai, kiškiai ir kt.), yra vilkų, kartais pasitaiko lokių.[46] Iš viso yra suskaičiuojamos 62 žinduolių rūšys, iš kurių 19 gali netyčia atklysti iš kitų šalių, pvz., paprastasis ruonis arba paprastoji jūrų kiaulė. Šalyje suskaičiuojama apie 300 paukščių ir 29 žuvų rūšių. Dėl nepalankių klimato sąlygų roplių ir amfibijų – nedaug (atitinkamai – 7 ir 13 rūšių).[47] Latvijoje yra aprašytos 1 304 vietinės ir 633 įvežtos augalų rūšys.[48] Kataloguota 17 500 bestuburių rūšių, teigiama, kad gali būti atrasta dar 12 000.[49]
Šalies gamta saugoma 4 nacionaliniuose parkuose, 5 draustiniuose, bei 90-yje kitų gamtos parkų.
Klimatas
Latvijoje vyrauja vidutinių platumų klimatas, pereinamasis iš jūrinio į žemyninį. Šalies klimatui įtaką daro vyraujantys pietvakarių vėjai, ateinantys iš Atlanto vandenyno. Per metus vidutiniškai būna 30-40 saulėtų dienų ir 150–180 apsiniaukusių dienų. Kritulių 550–800 mm per metus (~70 % vasarą). Vasaros būna vėsios (temperatūra siekia 16–17 °C) ir lietingos. Vidutinė temperatūra birželio mėnesį siekia apie 17 °C, nors kartais temperatūra šokteli iki 34 °C. Žiema ateina lėtai ir trunka nuo gruodžio vidurio iki kovo mėnesio vidurio. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra svyruoja nuo maždaug -2 °C pakrantėje iki maždaug -7 °C šalies rytuose. Retkarčiais temperatūra gali smarkiai kristi iki -40 °C šalčio.[50][51] 2019 m. Latvijoje buvo šilčiausi metai visoje oro stebėjimų istorijoje, vidutinė temperatūra buvo +8,1 °C.[52]
Rygoje vidutinė metinė temperatūra yra apie 6 °C, per metus iškrenta 600 mm kritulių. Drėgniausia yra vasaros pabaigoje, sausiausia – pavasarį. Per metus saulė šviečia 1800–1900 valandų.
Baltijos jūros pakrantė žiemą paprastai neužšąla, rugpjūčio mėnesį vandens temperatūra pasiekia 17 °C.
Remove ads
Ekonomika
Po nepriklausomybės atkūrimo Latvijos vyriausybė ėmė pertvarkyti valstybės valdomą ekonomiką į rinkos ekonomiką. Kainų kontrolės panaikinimas ir privatizacijos įgyvendinimas buvo pagrindinės ekonominės reformos. Šalis skatino investicijas iš užsienio. Pieno perdirbimas ir gyvulininkystė išlieka neatskiriamomis žemės ūkio sektoriaus dalimis, kuriose dirba beveik 15 procentų šalies darbo jėgos. Grūdai, cukriniai runkeliai, bulvės ir daržovės – kiti pagrindiniai žemės ūkio produktai. Šalis taip pat yra ir medienos šaltinis.
Latvija yra svarbus pramonės centras. Latvijos pramonės srityje dirba apie 20 procentų šalies darbo jėgos. Šalies pramonė yra labai įvairi, – tai maisto apdorojimas, autobusų, sunkvežimių, tramvajų, traukinių, sintetinių audinių, žemės ūkio technikos, trąšų, elektros prietaisų, vaistų ir tekstilės gamyba. Distiliacija ir laivų statyba yra taip pat svarbios Latvijos ekonomikos dalys. Turizmas tapo pajamų iš užsienio šaltiniu. Mediena ir jos produktai, elektros prietaisų, metalo, tekstilės ir maisto produktai yra pagrindinės eksporto prekės. Žaliava, technika, cheminiai preparatai, degalai ir transporto priemonės – pagrindinės importo prekės. Prekyba visų pirma vyksta su Lietuva, Vokietija, Estija ir Rusija.[53]
Latvijos pereinamoji ekonomika atsigavo po 1998 metų Rusijos finansinės krizės dėl griežtos biudžeto politikos ir tolygaus Latvijos eksporto perorientavimo į Vakarų Europos šalis, šitaip mažinant ekonominę priklausomybę nuo Rusijos. Didžioji dalis valstybei priklausiusių kompanijų, bankų ir kito nekilnojamojo turto jau yra privatizuota, nors valstybės valdžioje dar yra keletas stambių verslo įmonių. Einamosios sąskaitos ir biudžeto deficitai išlieka pagrindinėmis šalies problemomis, tačiau vyriausybės pastangos padidinti biudžeto pajamas ateityje biudžeto deficitą turėtų sumažinti.
Tarp svarbiausių ūkio šakų yra mašinų ir transporto priemonių gamyba. Be to, didelę reikšmę turi okeaninė žvejyba, baldų ir tekstilės pramonė. Svarbiausi prekybos partneriai yra Šiaurės Europos šalys. Bendro vidaus produkto pasiskirstymas (2005 m.): žemės ūkis – 12,1 %, pramonė – 25,8 %, paslaugos – 61,8 %. 2005 m. rugsėjo mėnesį Latvijoje užfiksuota 1,5 proc. metinė infliacija – tai didžiausias kainų augimas nuo 1997 m. sausio.
Ekonomikos susitraukimas ir atsigavimas (2008–2012)
2008 m. Latviją palietė pasaulio ekonominė krizė. Šalį ištikusi ekonominė recesija buvo didžiausia visoje Europos Sąjungoje. Latvijos finansų krizei įtakos turėję veiksniai: (i) privataus Švedijos SEB banko kreditų politikos sugriežtinimas; (ii) privataus JAV „Lehman Brothers“ banko bankrotas; (iii) privataus Latvijos „Parex“ banko bankrotas; (iv) tarptautinių finansinių tinklų nepasiekiamumas Latvijos vyriausybei [54]. 2008 m. jos ekonomika susitraukė 4,6 %, o 2009 bendrasis vidaus produktas (BVP) sumažėjo 18 %. Prognozuota, kad 2010 metais Latvijos ekonomika susitrauks 4 %.[55] 2009 m. pabaigoje Latvija gavo pirmąją 200 mln. eurų Pasaulio banko paskolos išmoką.[56] Prognozuota, kad ekonominė padėtis Latvijoje turėtų pagerėti 2010 metų antrojoje pusėje [57]
2014 m. sausio 1 d. Latvijoje buvo įvestas euras,[58] iki tol nacionalinė valiuta buvo latas. 2013 m. pab. duomenimis 45 % gyventojų palaikė euro įvedimą, o 52 % tam nepritarė.[59] Įvedus eurą, 2014 m. sausį atliktos „Eurobarometro“ apklausos parodė, kad euro palaikymas siekė apie 53 % ir yra artimas Europos vidurkiui.[60]
Remiantis Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos duomenimis, 2024 m. Latvija pasaulio inovacijų indekse užėmė 42 vietą iš 132 šalių.[61] 2023 m. buvo 37-oje vietoje, o 2022 m. 41-oje.[62][63]
Infrastruktūra
Transportas
Transporto sektorius sudaro apie 14 % BVP. Didžiausi Latvijos uostai – Rygos, Ventspilio ir Liepojos. Didžioji dalis transporto srautų naudojasi šiais uostais žaliavinės naftos ir naftos produktų tranzitui.[64] Ventspilio laisvasis uostas – judriausias uostas Baltijos šalyse.
Rygos tarptautinis oro uostas – judriausias oro uostas Baltijos šalyse. 2012 m. juo pasinaudojo 4,7 mln. keleivių. Yra kryptys į daugiau nei 80 vietovių 30-yje šalių.
Latvijos geležinkelių tinklo ilgis – 1 860 km, iš kurių 1 826 km yra 1 520 mm pločio rusiškosios vėžės, o 251 km – elektrifikuoti. Tai ilgiausias geležinkelių tinklas Baltijos šalyse. Latvijos geležinkelių tinklas nesuderinamas su Europinėmis vėžėmis,[65] tai išspręs statomas Rail Baltica geležinkelis, kuris jungs Helsinkį–Taliną–Rygą–Kauną–Varšuvą. Numatytas pastatyti 2026 m.[66]
Energija
Latvija daugiau nei trečdalį (38 %) elektros energijos gamina iš hidroenergijos, kurią tiekia trys hidroelektrinės prie Dauguvos upės: Pliavinių HE (908 MW), Rygos HE (402 MW) ir Kegumo HE (248 MW).[67] Likusią dalį sudaro dvi didelės šiluminės elektrinės netoli Rygos – TEC-1 ir TEC-2, kurios kūrenamos gamtinėmis dujomis, o ekstremaliais atvejais – mazutu (sunkiąja nafta). Nedidelė energijos dalis importuojama elektra iš Estijos (iš skalūnų elektrinių netoli Narvos).
Pastaraisiais metais Latvijoje pastatytos kelios dešimtys vėjo jėgainių, taip pat įvairaus pajėgumų biodujų ir biomasės elektrinių.[68] 2022 m. Latvijos ministras pirmininkas paskelbė apie planuojamas 1 mlrd. eurų investicijas į naujus vėjo jėgainių parkus, tikimasi įvykdžius šį projektą bus gauti papildomi 800 MW.[69]
Turizmas
2007 m. Latvijai prisijungus prie Šengeno zonos turizmas išaugo. Tais metais[paaiškinti] šalį aplankė daugiau nei 1,779 mln. užsienio turistų, iš jų – 1,153 mln. iš Europos. Daugiau nei 1,300 mln. apsilankė Rygoje. Piko sezonas – vasaros mėnesiais, kai viešbučių užimtumas vidutiniškai siekia 46 % visoje šalyje ir 56 % sostinėje.[70]
Remove ads
Gyventojai
Pagal 2011 m. gyventojų surašymą Latvijoje buvo 2,068 mln. gyventojų. Nuo 1935 m. iki 1989 m. Latvijos gyventojų skaičius išaugo nuo 1,0 mln. iki beveik 2,7 mln. Pastaruosius du dešimtmečius Latvijos gyventojų skaičius mažėja. Dėl žemo gimstamumo lygio ir emigracijos nuo 1989 iki 2011 m. gyventojų sumažėjo 600 000 ir pasiekė maždaug XX a. ketvirtojo dešimtmečio lygį.[71] Išliekant tokioms pačioms tendencijoms pagal US Census Bureau prognozę Latvijos gyventojų skaičius iki 2050 m. sumažės iki 1,54 mln.[72]
Natūralusis gyventojų prieaugis Latvijoje yra -0,614 % (2009 m.).[31] Maždaug 99,7 % vyresnių nei 15 metų gyventojų yra raštingi. 2009 m. duomenimis, 68 % žmonių gyvena miestuose, bet šis procentas po truputį mažėja. 49 % latvių gyvena 7 didžiuosiuose Latvijos miestuose, kiti 51 % gyventojų gyvena kaimo vietovėse.[73] Tankiausiai gyvenama Žiemgaloje ir rytų Latvijoje, rečiausiai – Kuršo pusiasalio šiaurėje.[51] Amžiaus mediana – 40,1 metų (moterų – 43,3 m.; vyrų – 37,1 m.).[31] Vidutinė gyvenimo trukmė – 72,15 m. (moterų – 77,59 m.; vyrų – 66,98 m.). 2009 m. apskaičiavimais šalyje daugiausiai 15-64 m. amžiaus žmonių. Vyresni negu 65 m. sudaro 17%, o jaunesni nei 15 m. 13,3% visų šalies gyventojų.[31] 2009 m. duomenimis Latvijoje vienai moteriai vidutiniškai tenka 0,86 vyro. Vyresniems nei 65 m. žmonėms vienai moteriai tenka tik 0,49 vyro.[31]
Tautinės mažumos ir nepiliečiai
2025 m. duomenimis Latvijoje daugumą sudaro nuo seno gyvenanti baltų tauta – latviai (65,5 %), yra didelė rusų (24,1 %) mažuma, mažesnės baltarusių (2,9 %), ukrainiečių (2,9 %), lenkų (1,9 %) ir lietuvių (1,1 %) populiacijos.[74] Šiandien gausiausia etninė mažuma yra rusai, kurie daugiausiai į Latviją atvyko sovietinės okupacijos metu (1940–1990 m.). Rygos įlankos pakrantėje gyvenanti finougrų tauta lyviai (170 žmonių) bei estai (0,1 %), vokiečiai (0,1 %), čigonai (0,3 %) ir žydai (0,3 %) yra mažiausios Latvijoje gyvenančios etninės grupės. Kuržemės vakaruose gyvena katalikiška suitų bendruomenė. Kitų tautybių žmonės sudaro 1,3 % gyventojų (jų iš viso yra 26 298).[75]
Tarp 1940 ir 1990 m. latvių dalis tarp šalies gyventojų mažėjo, nuo 77 % 1935 m. iki 52 % 1989 m. Tuo pačiu metu rusų gyventojų dalis padidėjo iki 34 %. Sovietų okupacijos metu atvykusiems gyventojams ir jų vaikams atkūrus nepriklausomybę nebuvo automatiškai suteikta Latvijos pilietybė. Latvijos piliečiais tapo tik tie, kurie gimė Latvijoje iki 1940 m. arba buvo tiesioginiai jų palikuonys. Taip apie 14 % gyventojų tapo nepiliečiais.
Kalba
Sovietų okupacijos metu dominuojantį vaidmenį Latvijoje turėjo rusų kalba. Nuo 1988 m. vienintelė oficiali šalies kalba yra latvių, kuri, kaip ir lietuvių kalba, priklauso baltų kalbų grupei, indoeuropiečių kalbų šeimai. Įstatymai saugo dar dvi kalbas – finougrų šeimai priklausančią, į estų kalbą labai panašią ir beveik išnykusią lyvių kalbą bei latgalių kalbą, kuri nuo XVIII a. turi išsaugotą savo rašto tradiciją. Latgalių kalba laikoma ir tarme, ir kalba, panašiai, kaip žemaičių tarmė. Sostinėje Rygoje, kur kas antras gyventojas yra rusų kilmės, pagal Latvijos statistikos departamentą, kasdienio vartojimo kalbos yra latvių ir rusų.
Pasak 2000 m. surašymo, 58,2 % (1 311 093) gyventojų gimtoji kalba yra latvių, 37,5 % (891 451) – rusų, o likusių 4,3 % – kitos kalbos. Latvių kalba antroji yra 20,8 % gyventojų, o rusų – 43,7 %. 71 % latvių moka kalbėti rusiškai, o 52 % rusų moka latviškai.[76] Eurobarometro apklausa parodė, kad iš viso latviškai moka 79 %, o rusiškai – 81 %.[77] Be šių kalbų, 15 % populiacijos dar moka angliškai[78] ir 7,5 % – vokiškai.[77]
2012 m. vasario 18 d. Latvijoje vyko konstitucinis referendumas dėl rusų kalbos įteisinimo kaip antrosios valstybinės kalbos.[79] Pasak Centrinės rinkimų komisijos, 74,8 % balsavo prieš, 24,9 % – už, o rinkėjų aktyvumas siekė 71,1 %.[80]
Nuo 2019 m. Latvijoje palaipsniui buvo mažinamas dėstymas rusų kalba privačiose kolegijose ir universitetuose, taip pat ir valstybinėse vidurinėse mokyklose,[81][82] išskyrus disciplinas, susijusias su rusų mažumos kultūra ir istorija, tokias kaip rusų kalbos ir literatūros pamokos.[83]
Religija
Didžiausia šalies religija yra krikščionybė, bet tik 7 % gyventojų lanko bažnyčią bent kartą per savaitę.[84] 2006 m. duomenimis, didžiausios krikščionių grupes sudaro liuteronai (450 000), Romos katalikai (450 000) ir stačiatikiai (350 000)[85]. Stačiatikiai, kurių dauguma yra rusai, daugiausia susitelkę didžiuosiuose miestuose, tuo tarpu daugelis katalikų gyvena rytinėje šalies dalyje (Latgaloje).[86] Nors nėra tikslios statistikos, manoma, kad didelė dalis gyventojų yra ateistai. Pasak 2005 m. apklausos, 37 % Latvijos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 49 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 10 % „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“[87]. Priklausymas vienai ar kitai religijai, pastebimai padidėjo po nepriklausomybės atkūrimo, tačiau dauguma pasekėjų savo tikėjimą praktikuoja nereguliariai.
1993 m. Latvijoje lankėsi katalikų popiežius Jonas Paulius II, 2018 m. įvyko popiežiaus Pranciškaus vizitas.
2006 m. gyventojų priklausymas religinei grupei (teisingumo ministerijos apskaičiavimai): Romos katalikai (500 000), liuteronai (450 000), stačiatikiai (350 000), baptistai (7240), septintosios dienos adventistai (4006), sentikiai (2843), mormonai (926), metodistai (876), musulmonai (380), judėjai (305), Jehovos liudytojai (178), krišnaitai (118) ir budistai (75).[86]
Kadaise viena didžiausių judėjų bendruomenių buvo smarkiai išnaikinta holokausto (1941–1944) metu. 2006 m. duomenimis, 9743 asmenys save identifikavo kaip žydus.[86] Iš jų 2009 m. duomenimis 667 save laiko judėjais.[88] Šalyje yra apie 600 neopagoniško judėjimo Dievturyba pasekėjų.[89]
Remove ads
Švietimas
2019–2022 m. Latvijos vidurinio ugdymo mokyklos ir gimnazijos, kolegijos, valstybiniai bei privatūs universitetai pereina į dėstymą tik latvių kalba, nes Europos Sąjungoje leidžiama dėstyti tik kitų ES šalių oficialiomis kalbomis išimtiniais atvejais, pavyzdžiui, užsienio studentams.[90][91] Didžiausias šalies universitetas yra Latvijos universitetas.
Kultūra
Latvijos kultūrinį paveldą sudaro Baltijos vokiečių, latvių valstiečių ir pagonių tradicijos. XIII-XIX amžiuose, Baltijos vokiečiai suformavo aristokratų visuomenės klasę. Jie paliko išskirtinį kultūrinį palikimą, prie kurio sukūrimo prisidėjo tiek latviai, tiek vokiečiai. Tačiau daugelis vietinių (grynakraujų) latvių nedalyvavo būtent šiame kultūriniame gyvenime. Nepaisant to išliko daugiausiai vietinių valstiečių pagoniškas, iš dalies susimaišęs su krikščioniškomis tradicijomis, palikimas. Pavyzdžiui, šiomis dienomis viena populiariausių švenčių Latvijoje – Janių šventė (Jāņi; atitinka lietuviškąsias Jonines), pagoniškoji vasaros saulėgrįžos šventė, yra švenčiama šv. Jono Krikštytojo religinės šventės dieną.
XIX a. Latvijos tautiniai judėjimai pradėjo skleisti Latvijos kultūrą, ir skatino latvius aktyviai dalyvauti kultūriniame gyvenime. Nepaisant to, kad prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, daugelis Latvijos menininkų ir kitų kultūros elito atstovų pabėgo iš šalies, jie toliau tęsė savo kūrybos darbus daugiausiai Latvijos emigrantams.[92] Sovietinės okupacijos metu, šalies menininkai ir rašytojai buvo priversti sekti socialistinio realizmo meno stiliumi. Po nepriklausomybės paskelbimo, teatras, scenografija, chorinė ir klasikinė muzika tapo ryškiausiomis Latvijos kultūros šakomis.[reikalingas šaltinis]
Literatūra
Latvių tautosakoje vyrauja lyrinės dainos. Latviškų tekstų atsiradimas susijęs su reformacija. XVI-XVIII a. latvių raštiją kūrė daugiausiai Latvijoje gyvenantys vokiečiai. Latviškų tekstų buvo 1525 m. Liubeke išspausdintoje, bet neišlikusioje liuteroniškoje knygoje. Seniausios išlikusios latviškos knygos – 1585 m. Vilniuje išspausdintas katalikiškas ir 1586 m.[51] Karaliaučiuje liuteroniškas katekizmai. Latvių literatūros formavimasis susijęs su XIX a. 6-ame dešimtmetyje prasidėjusiu tautos atgimimo judėjimu – Jaunalatvių sąjūdžiu. Jaunalatvių poetai – Juris Alunanas, Fricis Brivzemniekas, publicistai – Kasparas Biezbārdis, Krišjanis Valdemaras, tautosakininkas – Krišjanis Baronas aktyviai rėmė nepriklausomybės siekį ir latvių rašytinės kalbos, literatūros plėtrą.[51]
Architektūra
Istorinis Rygos senamiestis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Senamiestyje gausu istorinių pastatų: Juodagalvių namai ir Rygos pilis bei maldos namų, svarbiausi iš jų – Rygos katedra (viena didžiausių evangelikų bažnyčių Baltijos šalyse), Šv. Petro bažnyčia, Šv. Jokūbo katedra ir Kristaus Gimimo katedra. Svarbiausi baroko statiniai – Rundalės rūmai ir Jelgavos pilis. Istorizmą geriausiai atspindi Rygos Latvijos nacionalinio teatro pastatas. Sovietmetį mena išskirtiniai pastatai – Rygos televizijos bokštas (aukščiausias bokštas Europos Sąjungoje) ir Latvijos mokslų akademijos pastatas. Moderniosios architektūros simboliu laikomas Latvijos nacionalinės bibliotekos pastatas, dar vadinamas Šviesos pilimi. Jį suprojektavo Gunnar Birkerts, latvių kilmės amerikiečių architektas.
Muzika
Tradiciniam latviškam folklorui, ypač liaudies dainoms, daugiau nei 1000 metų. Žinoma daugiau nei 1,2 milijono dainų tekstų ir apie 30 000 liaudies dainų melodijų.[93] Į UNESCO „Pasaulio atminties“ registrą įrašyta K. Barono surinkta Dainų skrynia. Latvių liaudies dainos daugiausia vienbalsės, turi bendrų bruožų (diatoninės dermės, mišrusis metras) su lietuvių, baltarusių, ukrainiečių, rusų liaudies dainomis. Melodijos rečitatyvinės (apeiginės dainos) arba kantileninės (lyrinės dainos). Latvių liaudies instrumentais laikomi – styginiai – smuikas (vijole), kuoklės (kokles), pūslinė (dūda ar pūšļa vijole), vienstygė (vienstīdzis), pučiamieji – molinukas (svilpaunieks), lamzdelis (stabule), trimitas (taure), ožragis (āžrags), dūdmaišis (somas stabules ar dūdas), mušamieji – džingulis (trīdeksnis), būgnas (bungas), taip pat dambrelis (vargāns). XIII a. atsirado bažnytinė muzika. 1873 m. pradėtos rengti Visuotinės latvių Dainų ir Šokių šventės. Nuo to laiko iš viso šventė vyko 23 kartus. Jos vyko tiek Rusijos imperijoje, tiek sovietų okupacijos metu, tiek nepriklausomoje Latvijoje.[51] Latvija Eurovizijos dainų konkurse dalyvavo 10 kartų. Debiutavo 2000 m. Aukščiausias rezultatas – pirma vieta 2002 m., kurią pasiekė atlikėja Marie N.
2014 m. liepos mėn. Rygoje vyko 8-osios Pasaulio chorų žaidynės, kuriose dalyvavo daugiau nei 27 000 dalyvių iš daugiau nei 450 chorų ir iš daugiau nei 70 šalių.
Virtuvė
Latviška virtuvė dėl Latvijos gamtinių ir istorinių sąlygų yra artimai susijusi su kitomis Rytų Europos virtuvėmis. Jai būdingos visos gamybos tradicijos, produktai, patiekalai, kurie aptinkami ir kitose aplinkinėse kulinarinėse tradicijose: Lietuviškoje, Rusiškoje, Estiškoje virtuvėse. Todėl kalbėti apie latvišką virtuvę, kaip apie išskirtinę tradiciją, yra sunku. Nėra vieningai sutariama, koks patiekalas galėtų būti nacionalinis valgis, sutinkamas tik Latvijoje. Kai kas juo laiko kmynų sūrį (lot. ķimeņu siers), kai kas – latviškus koldūnus – pīrāgi. Vienas tik Latvijoje sutinkamas gėrimas yra Rygos balzamas, išrastas XVIII a., tampantis daugelio šiuolaikinių kokteilių sudėtine dalimi. Latviškoje virtuvėje galima išskirti dvi tradicijas. Viena jų yra vokiečių miestiečių tradicija, būdinga ir Estijai, kuri formavo kulinariją ilgus amžius ir atnešė tokius produktus, kaip rauginti kopūstai, marinuotos daržovės, rūkytos dešros, alus. Kita tradicija buvo primityvi latvių valstiečių mityba, pagrįsta gausiu grūdinių kultūrų, bulvių ir pieno produktų vartojimu.[94]
Latvių tautinis kostiumas – reikšminga ir savita kultūrinio paveldo dalis. Tradiciniu tautiniu kostiumu vadinamas drabužis, kuris formavosi ir vystėsi iki XIX a. vidurio.
Žiniasklaida
Latvijoje leidžiami penki nacionaliniu mastu platinami dienraščiai, tarp jų „Diena“, „Neatkarīgā Rīta Avīze“ ir „Latvijas Avīze“. Šalyje veikia visuomeninis televizijos ir radijo transliuotojas – Latvijas Televīzija ir Latvijas Radio.
Sportas
- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Sportas Latvijoje.
Nacionaline Latvijos sporto šaka – ledo ritulys. Pirmasis ledo ritulio mačas Latvijoje įvyko 1909 m. 2006 m. pasaulio ledo ritulio čempionatas vyko Rygoje. Latvijos ledo ritulio rinktinė dalyvavo 1936, 2002, 2006 ir 2010 m. žiemos olimpinėse žaidynėse ir visuose pasaulio čempionatuose nuo 1997 m. 2019/20 m. NHL sezone žaidė penki latviai.
Latvijoje taip pat mėgstamas krepšinis ir futbolas, populiarus tautinis žaidimas novusas. Latvija tapo I Europos krepšinio čempionato aukso medalių laimėtoja ir 1937 m. rengė II Europos krepšinio čempionatą. Latvijos futbolo rinktinė dalyvavo 2004 m. Europos futbolo čempionate. Sėkmingiausias teniso žaidėjas iš Latvijos laikomas Ernestas Gulbis.
Šalis pirmą kartą dalyvavo 1924 m. žiemos olimpinėse žaidynėse ir iki sovietinės okupacijos 1940 m. nepriklausomai dalyvavo visose olimpiadose. Iki tol Latvijos sportininkai buvo iškovoję tris olimpinius medalius. Nuo nepriklausomybės atkūrimo, Latvija vasaros olimpinėse žaidynėse nuo 1992 m. laimėjo 14 medalių, įskaitant du aukso medalius, o žiemos olimpinėse žaidynėse laimėjo tik vieną bronzos medalį. Įskaitant sportininkus, kurie buvo įtraukti į carinės Rusijos ir SSRS rinktines, Latvijos vasaros olimpinėse žaidynėse laimėjo 68 medalių (tarp jų 17 aukso), o žiemos olimpinės žaidynės 10 medalių (iš jų 3 aukso) [95].
Pirmasis Latvijos olimpinis čempionas ir aukso medalio laimėtojas buvo ieties metikė Inese Jaunzeme, kuri apdovanojimą iškovojo 1956 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Melburne, Australija. Pirmasis nepriklausomos Latvijos olimpinis čempionas – gimnastas Igors Vihrovs (2000 m. Sidnėjus).
Sėkmingiausias nepriklausomos Latvijos olimpietis – Māris Štrombergs, kuris tapo dukart olimpiniu čempionu vyrų BMX rungtyje 2008 m. ir 2012 m. Sidabro medalį laimėjo ieties metikas Ainārs Kovals, o bronzos – sunkiaatletis Viktoras Ščerbatihs.[96]
Latvija turi savo bobslėjaus ir rogučių trasą Siguldoje,[97] kurioje reguliariai vyksta Europos ir pasaulio čempionatai. Latvijos sportininkai bobslėjaus ir skeletono varžybose yra tarp pasaulio elitinių atletų.
1960–1961 m. Michailas Talis buvo 8-asis Pasaulio šachmatų čempionas.
Remove ads
Pastabos
Šaltiniai
Bibliografija
Nuorodos
Wikiwand - on
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Remove ads