Le Piui en Veli

Le Piui en Veli (ok. Lo Puèi de Velai, pranc. Le Puy-en-Velay) – miestas Prancūzijos vidurio dalies pietuose, Overnės administraciniame regione, į pietryčius nuo Klermon Ferano; Aukštutinės Luaros departamento centras ir didžiausias miestas. 19 976 gyventojų (2008 m.).

Le Piui en Veli pranc. Le Puy-en-Velay
Le Piui en Veli 45°02′39″ š. pl. 3°53′09″ r. ilg.
Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė	Prancūzija
Regionas	Overnė
Kantonas	Piui en Veli
Apskritis	Piui en Veli
Departamentas	Aukštutinė Luara
Meras	Loranas Vokizas
Gyventojų (2008)	19 976
Plotas	16,79 km²
Tankumas (2008)	1 190 žm./km²
Altitudė	600−888 m
Pašto kodas	43000
Tinklalapis	mairie-le-puy-en-velay.fr
Vikiteka	Le Piui en Veli

Geografija

Le Piui en Veli įsikūręs Centriniame Masyve, Veli kalnų papėdėje, prie Borno upės, 3 km nuo Luaros aukštupio kairiojo kranto. Geležinkeliai ir plentai veda į Klermon Feraną, Sent Etjeną, plentas į Montelimarą.

Istorija

Antikos laikais gyventa keltiškos velavų genties. Nuo IV a. krikščionybės centras, kur, pasak krikščionių legendų, Limožo vyskupas ant kalno įrengė Dievo Motinos altorių; aplink jį vėliau pastatyta katedra. Viduramžiais viena svarbiausių Prancūzijoje piligrimų lankymosi vietų, nuo kurios prasidėjo kelias į Santjago de Kompostelą (Ispanija). Nuo X a. Le Piui en Veli buvo bažnytinė grafystė, kurią nuo XI a. siekė užvaldyti Gijenės kunigaikščiai. 1307 m. Le Piui en Veli pateko į Prancūzijos karaliaus valdžią. Vėliau miestas išliko religinių ir akademinių studijų centru, garsėjo oksitanų kalbos literatūriniais kursais. Per Prancūzijos religinius karus buvo katalikų tvirtovė, ilgai nepripažino dėl sosto tikėjimą pakeitusio Prancūzijos karaliaus Henriko IV valdžios.

Architektūra

• Šv. Jono baptisterija, XI a.,
• romaninės, bizantiškosios, maurų ir Karolingų renesanso architektūros bruožų Dievo Motinos katedra, XII a., kurioje saugoma statula „Juodoji Mergelė“ (XVII a.),
• vienuolynas, XII a., XIX a. rekonstruotas, architektas A. Malė,
• romaninės Šv. Mykolo Egiliečio (Saint–Michel de Aiguilhe) ir aštuonkampė Šv. Klaros koplyčios, abi XII a.
• Ant kalvos – Dievo Motinos statula, apie 1860 m.
• Šv. Martyno bažnyčia, XII a. – XV a., į šiaurės vakarus nuo miesto.

Miesto panorama

Ekonomika

Tradicinė nėrinių gamyba, nuo XVII a. Odos, trikotažo, siuvimo, maisto pramonė, automobilių kėbulų gamyba. „Crozatier“ muziejus (archeologija, menas, etnografija, mokslas ir technika, nėriniai ir kt.). Išplėtotas turizmas, miestas nuo viduramžių lankomas keliaujančių maldininkų. ^[1]

Demografija

Nuo 1962 m. gyventojų skaičius skelbiamas oficialiai.^{[2] [3]}

Demografinė raida tarp 1793 m. ir 2006 m.
1793 m.	1800 m.	1806 m.	1821 m.	1831 m.	1836 m.	1841 m.	1846 m.	1851 m.
11 060	10 601	12 318	14 844	14 930	14 924	14 674	14 995	15 723
1856 m.	1861 m.	1866 m.	1872 m.	1876 m.	1881 m.	1886 m.	1891 m.	1896 m.
16 666	17 015	19 532	19 223	19 250	18 825	19 031	20 308	20 793
1901 m.	1906 m.	1911 m.	1921 m.	1926 m.	1931 m.	1936 m.	1946 m.	1954 m.
20 570	21 420	20 944	18 488	19 821	20 288	21 660	22 705	23 453
1962 m.	1968 m.	1975 m.	1982 m.	1990 m.	1999 m.	2006 m.	-	-
25 125	26 389	26 594	24 064	21 743	20 490	19 321	-	-