Levinas Benigsenas

Levinas Augustas Gotlybas Benigsenas (vok. Levin August Gottlieb Theophil, Graf von Bennigsen, rus. Лео́нтий Лео́нтьевич Бе́ннигсен, 1745 m. vasario 21 d. Braunšveigas – 1826 m. spalio 15 d. Bantelnas, Žemutinė Saksonija) – Rusijos imperijos karinis veikėjas, kavalerijos generolas.^[1]

Levinas Benigsenas
Levinas Augustas Gotlybas Benigsenas
Gimė	1745 m. vasario 21 d. Braunšveigas
Mirė	1826 m. spalio 15 d. (81 metai) Bantelnas, Žemutinė Saksonija
Tėvas	Levinas Fridrichas Beningsenas
Veikla	Rusijos imperijos karinis veikėjas, kavalerijos generolas.
Vikiteka	Levinas Benigsenas

Biografija

Baronas, kilęs iš Hanoverio didikų, Levino Fridricho Beningseno sūnus, nuo 1814 m. grafas. Nuo 1773 m. tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje, kariavo prieš turkus.^[1] 1787 m. paskirtas Iziumo husarų pulko vadu. 1792 m. dalyvavo Rusijos karinių junginių, kurie rėmė Targovicos konfederatus, kautynėse su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomene prie Myriaus ir Nesvyžiaus. Per 1794 m. sukilimą vieno iš rusų junginių, kurie Salų kautynėse atstūmė J. Jasinskio rinktinę, vėliau, plaukte persikėlę per Nemuną ties Alytumi ir sumušę tokio netiketumo nelaukusius lietuvius, užėmė Vilnių ir Kauną, vadų. 1794 m. – generolas majoras.

1796 m. kartu su armija, kuriai vadovavo Valerijanas Zubovas, dalyvavo kare su Persija, pasižymėjo paimant Derbento tvirtovę. 1798 m. – generolas leitenantas, bet 1798 m. rugpjūčio 30 d., patekęs į naujojo caro Pavelo I nemalonę, išėjo į atsargą.

1801 m. kovo 23 d. rūmų perversmo, kuriame buvo nužudytas imperatorius Pavelas I, dalyvis, o kaip rašė atsiminimuose Platonas Zubovas, perversmo iniciatorius. Po perversmo vėl priimtas į tarnybą ir išsiųstas į garbingą tremtį. 1801 m. liepos mėn. – 1806 m. spalio mėn. Vilniaus generalgubernatorius. Pasižymėjo, kad apribojo vietos bajorų teises. 1802 m. kavalerijos generolas. Per 1806–1807 m. Rusijos ir Prūsijos karą su Prancūzija korpuso vadas, vėliau kariuomenės vyr. vadas. Vadovavo bendrai Rusijos ir Prūsijos kariuomenei, kovojusiai Ylavos mūšyje su Napoleono vadovauta Prancūzijos kariuomene. 1812 m. rugpjūčio – lapkričio mėn. kariuomenės generalinio štabo viršininkas (dėl intrigų prieš M. Kutuzovą atleistas).^[2] Tačiau apdovanotas briliantiniais ženklais prie Šv. Andrejaus ordino ir 100 tūkst. rublių. 1813 m. rezervinės armijos, suformuotos Lenkijoje, vadas. 1813 m. spalio 1 d. jo vadovaujama Lenkų armija prie Drezdeno sumušė prancūzų maršalo Sen-Siro korpusą ir dalyvavo Leipcigo mūšyje.^[1] Už tai apdovanotas grafo titulu ir dvarais Rusijoje. Po Paryžiaus taikos apdovanotas 1-ojo laipsnio Šv. Georgijaus ordinu ir paskirtas 2-osios armijos vadu. 1818 m. atleistas iš tarnybos grįžo į Hanoverį.