Liškiava
From Wikipedia, the free encyclopedia
Remove ads
Liškiava – kaimas Varėnos rajono savivaldybės pietvakariuose, 14 km į pietvakarius nuo Merkinės, kairiajame Nemuno krante, Dzūkijos nacionaliniame parke. Žymi barokinė Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčia ir dominikonų vienuolynas, sudarantys ansamblį. Veikia kultūros centras,[2] parduotuvė, restoranas. Liškiavos pagrindinė mokykla veikė gretimame Vilkiautinio kaime.
Kaimas įsikūręs Dainavos lygumoje, pietvakarių pakraštyje yra buvęs jau sunykęs gamtos paminklas Liškiavos atodanga, saugoma daugiakamienė Liškiavos liepa. Už 3 km į šiaurės vakarus telkšo ežeras Liškiavis, iš kurio į Nemuną teka Krūčius. Prie upių santakos pastatytas Liškiavos tiltas.
Remove ads
Etimologija
Vietovardis siejamas su prūs. liscis („guolis, gulykla; stovykla“ < jotv. liskja- – „guolis, gulykla“).[3] Jotvingiškai *Liskjavā pradžioje vadintas dabartinis Krūčiaus upelis, kurio pavadinimas tad reikštų „[upė] su guolius primenančiomis duobėmis“.[4]
Istorikas Teodoras Narbutas kaimo vardą sieja su Žibinto Liškos asmenvardžiu. Tai jis esą Jogailos pavedimu nužudęs Ldk Kestutį ir už šį juodą darbą gavęs žemių prie Nemuno. Tačiau netrukus pats Liška galbūt buvo nužudytas Kęstučio šalininkų.[5]
Remove ads
Istorija
Pietvakariniame kaimo pakraštyje yra Liškiavos piliakalnis (Pilies kalnas), naudotas nuo III a. pr. m. e. iki IX a. m. e., pietiniame – Liškiavos alkakalnis. Yra mitologijos paminklai Liškiavos akmuo su „jaučio pėda“ ir „Raganos akmuo“. Ant Liškiavos piliakalnio XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje pradėta statyti mūrinė pilis, bet po kryžiuočių sutriuškinimo Žalgirio mūšyje statyba nebuvo tęsiama, kadangi pilis neteko gynybinės reikšmės.
Liškiavos kaimas įsikūrė XV a., kai pasibaigus kovoms su Teutonų ordinu prasidėjo ištuštėjusių pasienio sričių kolonizacija. XV a. antroje pusėje įkurtas Liškiavos dvaras, kuris XV a. pabaigoje atiduotas Mykolui Glinskiui.[6] Pastatyta bažnyčia, kuri nuo XVI a. antros pusės iki 1624 m. priklausė evangelikams reformatams. 1629 m. Liškiavos valdytojas Mikalojus Pranskevičius-Radziminskis pastatydino Liškiavos dvaro rūmus. 1644 m. įkurta parapija, 1677 m. perstatyta medinė bažnyčia.
1694 m. Liškiavą Vladislovas Jurgis Kosyla užrašė Seinų dominikonams,[7] kurie ją valdė iki XVIII a. pabaigos. 1704–1741 m. jie pastatydino mūrinę bažnyčią ir vienuolyną. Ketindami kaimą paversti miesteliu, XVIII a. 2-ojoje pusėje dominikonai pasikvietė žydų. XVIII a. buvo parapijos mokykla.
Po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo buvo uždrausta priimti į vienuolyną naujus vienuolius. Liškiava iki 1807 m. Tilžės taikos sutarties priklausė Naujosios Rytų Prūsijos provincijai ir buvo labiausiai į rytus nutolusi Prūsijos vietovė. 1836–1852 m. vienuolyne veikė prasikaltusių kunigų pataisos namai. 1907 m. įsteigtas „Žiburio“, 1912–1914 m. veikė Blaivybės draugijos skyrius.
1914 m. Liškiava degė. Tarpukariu 1920–1939 m. Liškiava buvo pasienio su Lenkijos okupuotu Vilniaus kraštu miestelis, demarkacinė linija (faktiškai siena) ėjo Nemuno upe. 1923 m. Liškiavoje gyveno 146 žydai. 1931 m. buvo 55 namai, 3 krautuvės, taupomoji skolinamoji kasa. 1939–1940 m. – pasienio su Baltarusijos TSR miestelis. 1941 m. nacių okupacinės valdžios nurodymu nužudyta apie 200 Liškiavos žydų. Sovietų valdžia 1940–1941 m. ir 1944–1953 m. ištrėmė 36 kaimo gyventojus. Nuo 1944 m. rugpjūčio Liškiavos apylinkėse veikė Lietuvos partizanų Dainavos apygardos, Dzūkų partizanų rinktinės, Boleslovo Šimkonio-Šarūno būrys.[8]
1950–1992 m. buvo Liškiavos kolūkio centrinė gyvenvietė. Buvusiuose vienuolyno pastatuose 1951–1976 m. veikė Liškiavos vidurinė mokykla.
Remove ads
Architektūra
Išliko XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje statytos, 1962 m. konservuotos Liškiavos pilies bokšto liekanos.
Ant Bažnyčios kalno Nemuno pakrantėje yra vėlyvojo baroko Švč. Trejybės bažnyčios (manoma, kad jos architektas buvo Domenico Fontana) ir dominikonų vienuolyno ansamblis, pastatytas antojoje XVIII pusėje. 17500 m² ansamblis yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos kultūrinių vertybių registrą.[9] Į jį be pačios bažnyčios įeina bažnyčios šventoriuje esantis paminklinis stulpas su šv. Agotos skulptūra (XX a. antras – trečias dešimtmetis), varpinė (XIX a.), taip pat buvusio svirno pastatas (XVIII a. I ketvirtis), vienuolyno gyvenamasis namas (XVIII a. pirmas dešimtmetis).
Bažnyčia statyta 1704–1741 m., centriškoji, kupolinė, graikiškojo kryžiaus plano. Bažnyčioje yra 7 rokokiniai altoriai, sakykla (visi XVIII a. pr.), 3 klausyklos, 10 klauptų (visi XVIII a.), sienų tapybos (freskos vargonų choro arkoje, kupoliniuose skliautuose, manoma, XVIII a. – XIX a.), paveikslų: „Šv. Marija Magdalietė“, „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“ (abu, manoma, XVIII a., pastarasis gerbiamas dėl tikinčiųjų patiriamų malonių), Kryžiaus kelio 14 stočių, visos XIX a. antra pusė, „Rožinio Švč. Mergelė Marija“ XIX a. – XX a. pirma pusė, „Šv. Baltramiejus“ 1914 m., dail. Antanas Žmuidzinavičius, žalvarinis varpas, išlietas 1761 m.
Gyventojai
Žymūs žmonės
- Liškiavoje gimė ekonomistas, statistikas, socialinių mokslų daktaras Jonas Markelevičius (1951–).
Remove ads
Šaltiniai
Nuorodos
Wikiwand - on
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Remove ads