Puslaidininkis

Puslaidininkiai – medžiagos, kurių elektrinis laidumas yra tarp metalų ir dielektrikų. Esant ypač žemai temperatūrai (0 K), visos puslaidininkio medžiagos jungtys užpildytos ir laisvųjų krūvininkų nėra. Šildant ar apšviečiant puslaidininkį elektromagnetine spinduliuote, jame atsiranda laisvųjų elektronų ir skylių (vietų, iš kurių yra išlėkę elektronai, ir kurių krūvis yra teigiamas). Energija, dėl kurios puslaidininkyje atsiranda laisvųjų krūvininkų, vadinama aktyvacijos energija.

Silicio kristalai yra dažniausiai naudojama puslaidininkinė medžiaga mikroelektronikoje.

Gryną puslaidininkį įjungus į elektros srovės grandinę, laisvieji elektronai juda prieš lauko kryptį, o skylės – lauko kryptimi. Toks laidumas vadinamas savituoju. Kuo didesnė temperatūra, tuo didesnis puslaidininkio laidumas ir mažesnė varža.

Puslaidininkių krūvininkų koncentracija keičiama į juos dedant priemaišų, kurių atomai ir jonai išsidėsto gardelės mazguose ir yra papildomi elektronų šaltiniai. Elektroninis priemaišinis laidumas vadinamas n tipo laidumu (jei įterpiamos donorinės medžiagos) arba p tipo laidumu (jei įterpiamos akceptorinės medžiagos).

Puslaidininkių tyrimai Lietuvoje

Puslaidininkių fizikos pradininkas Lietuvoje buvo akademikas Povilas Brazdžiūnas, pradėjęs šiuos darbus 1950 m. Vilniaus universitete.^[1]

Taip pat skaitykite

Vikiteka: Puslaidininkis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Puslaidininkis prietaisas