R-7

R-7 „Septyniukė“ (rus. Р-7 Семёрка) – Sovietų Sąjungos raketa, sukurta Šaltojo karo metu, bei pirmoji pasaulyje tarpžemyninė balistinė raketa.^[1] Nuo 1957 iki 1961 m. buvo atlikti 28 bandomieji R-7 raketos paleidimai. R-7A modifikacija naudota nuo 1960 iki 1968 m. Vakaruose ji nebuvo žinoma iki pat paleidimo (vėliau įgavo NATO kodinį pavadinimą SS-6 Sapwood). Modifikuotas raketos variantas į orbitą paleido pirmąjį dirbtinį Žemės palydovą Sputnik 1 ir tapo R-7 nešančiųjų raketų šeimos, kuriai priklauso „Sputnik“, „Luna“, „Molnija“, „Vostok“ ir „Voskhod“, bei vėlesni „Sojuz“ variantai, pagrindu. Įvairios šios raketos modifikacijos vis dar naudojamos skrydžiams į kosminę erdvę.

R-7 „Septynikė“

Reikšmė

R-7 grupės raketų pagaminta ir paleista daugiau nei bet kurių kitų didesnių raketų pasaulyje. Plačiai žinomos Sojuz, Voschod bei Vostok raketos iš tiesų yra modifikuoti R-7 variantai. Šiai grupei taip pat priklauso ir pirmąjį pasaulyje dirbtinį palydovą iškėlusi raketa, taip pat pirmojo Mėnulyje minkštai nusileidusio erdvėlaivio Luna 9 raketa.^[2] Iki 2008 m. iš R-7 kildinamas Sojuz tebėra vienintelė bet kada Sovietų Sąjungos ir vėliau Rusijos pilotuojamuose kosminiuose skrydžiuose naudota raketa.

Konstrukcija

Pirmasis (kovinis) R-7 variantas buvo 34 metrų ilgio, 3 metrų skersmens, svėre 280 tonų ir galėjo nunešti 3000 kg atominį užtaisą į už 8800 km esantį taikinį, pataikydamas iki 5 km tikslumu.

Kovinis „septynetukas“ buvo dvipakopė raketa. Ji turėjo keturis skysto kuro greitintuvus (kurie buvo pirmoji pakopa) bei centrinį „palaikantį“ variklį, kuris veikdavo visą laiką, tiek pirmosios, tiek ir antrosios pakopos skrydžio metu. Kiekvienas greitintuvas turėjo du mažus raketą valdančius varikliukus, o centrinė šerdis turėjo keturis. Raketos taikymo sistema buvo inercinė, varikliukus valdant nuo Žemės radijo bangomis. Elektroninė valdymo sistema, dabartiniu supratimu gana griozdiška, buvo sumontuota šerdyje tarp degalų bakų. Raketa turėjo ir „skaičiuojantį-sprendžiantį įrenginį“, šaltinyje^[1] kompiuteriu nevadinamą.

Starto aikštelės

R-7 grupės raketos nuo seno leidžiamos iš Baikonuro ir Plesecko kosmodromų. 2009 metais įrengtas dar vienas kosmodromas Prancūzijos Gvianoje, kurio geografinė padėtis palanki kroviniui į geostacionarinę orbitą paleisti.

Budint kovinėje parengtyje, viena starto aikštelė laukė nuolat parengta startui Baikonure, kitos (nuo šešių iki aštuonių) buvo įrengtos Plesecke. Šioms aikštelėms įrengti vienu metu buvo eikvojama net 5 procentai šalies gynybinio biudžeto. Tačiau pirmosios kartos raketoms tai buvo įprasta, ir JAV gynyba taip pat susidūrė su panašiomis didelėmis išlaidomis.

Trūkumai gynyboje

R-7 buvo didelė, sunki ir galinga raketa, varoma žibalu ir suskystintu deguonimi. Tai labai ribojo jos kaip ginklo galimybes. Prieš startą raketą iš „techninės pozicijos“ specialiu geležinkeliu veždavo prie paleidimo bokšto. Visas pasiruošimas trukdavo ne mažiau dviejų valandų (garantuotas paleidimo laikas buvo 7 valandos). Užpildyta ir parengta startui raketa galėjo laukti ne daugiau nei 30 dienų.^[1]

Raketai reikalingam skystam deguoniui tiekti reikėjo visos atskiros gamyklos. Kadangi didelių starto kompleksų buvo neįmanoma paslėpti, jie iki raketas paleidžiant lengvai galėjo būti subombarduoti. R-7 buvo pritaikyta pirmosioms atominėms bomboms, kurios buvo palyginus labai sunkios. Todėl gynyboje ji nebuvo labai plačiai naudojama (kovinėje parengtyje niekada nėra budėjusios daugiau nei 5 raketos vienu metu) ir gana greitai (1968 m.) buvo pakeista nauja raketų karta.^[1]

Nors ir nepraktiška kaip ginklas, R-7 tapo vienos pagrindinių taikiam kosmoso tyrimui skirtos raketų serijos pradininke.

R-7 variantai