Karaliaus Vilhelmo kanalas

Karaliaus Vilhelmo kanalas (arba Klaipėdos kanalas^[1]) – 1863–1873 m. tiesiogiai sujungęs Klaipėdos uostą ir Miniją (o per ją ir su Nemunu), šitaip aplenkiant Kuršių marias. Ilgis siekia 25–27 km, plotis 28–30 m, vidutinis gylis 1,7 metro. Po Antrojo pasaulinio karo kanalas buvo pervadintas Klaipėdos kanalu. Kanalo pradžia yra ties Lankupiais, kur jis atsišakoja iš Minijos. Tada eina į šiaurės vakarus, pro Dreverną, galiausiai pasiekia Klaipėdą, kur susijungia su Malkų įlanka ties Konteinerių terminalu ir „Vakarų laivų gamykla“. Pripažintas hidrogeologiniu draustiniu. Po I pasaulinio karo kanalas laivybai nenaudojamas.^[2]

Kuršių marių ir apylinkių 1887 m. žemėlapis. Parodytas ir Karaliaus Vilhelmo kanalas (vok. König-Wilhelm-Kanal)

Istorija

Tiesti buvo planuojama dar XVIII a. viduryje, tačiau dėl finansinių sunkumų projektas atidėtas. Tuo metu Nemunu į Klaipėdą buvo plukdoma vis daugiau medienos, o vėjuotoje Ventės rago akvatorijoje neretai sieliai būdavo išblaškomi ir dėl to medienos pirkliai patirdavo nemažų nuostolių. Siekiant apeiti Kuršmares ir nuspręsta Miniją ties Lankupiais sujungti su Klaipėdos uostu.

Nuo Minijos žiočių iki Drevernos pradėta kasti 1863 m. vasarą, darbai truko apie 10 metų. Kanalo statybai vadovavo vokiečių inžinieriai Degneris ir Mohras. Kanalo 8 kilometrų ruožas buvo iškastas ir paruoštas naudoti 1865 m. spalio 16 d. Vandens lygio skirtumams pašalinti kanalo pradžioje taip pat pastatytas ir įrengtas Lankupių šliuzas (Lietuvos technikos paminklas). 1865 m. lapkričio 27 d. kanalas buvo oficialiai pavadintas Karaliaus Vilhelmo kanalu – tuo metu Prūsiją valdžiusio karaliaus Vilhelmo I garbei. Kanalo kasimo darbai buvo tęsiami toliau. Paskutinę atkarpą nuo Drevernos iki Smeltės ir toliau kasė vietos gyventojai. Po Prancūzijos ir Prūsijos karo (1870–1871), Prancūzijai pralaimėjus, paspartinti kanalo kasimo darbams nuo 1870 m. paskutiniojo metų ketvirčio buvo atsiųsta apie 690 prancūzų karo belaisvių. Jie pradėjo kasti kanalą nuo Smeltės iki Stariškės (vok. Starrischken) kaimo, o kita grupė vietos gyventojų jau penketą metų kanalą kasė nuo Drevernos link Smeltės. Prancūzų belaisviai kanalą kasė apie trejus metus. Šiais laikais jų atminimui pastatytas paminklas kanalo gale, prie Malkų įlankos tilto.

1902–1904 m. kanalo krantai sujungti dešimčia, nuo Klaipėdos pusės sunumeruotų lengvų metalinių tiltų.^[1] Iki šių dienų išlikę 2 tiltai su metalinėmis konstrukcijomis ir 7 tiltų atramų liekanos. Jokšų ir Kairių (Kliošių) tiltai – saugomi technikos paminklai. Ties ketvirtojo tilto pamatais pastatytas šiuolaikinis Klišių tiltas, ties Drevernos upės santaka su kanalu – Drevernos tiltas, ties buvusiuoju Kiošių tiltu Nr. 9 – Lankupių tiltas kelyje Priekulė–Sakūčiai.

1966 m. plaukimas kanalu uždraustas kai pradėta iš kanalo tiekti vandenį Klaipėdos miesto pietinės dalies gyventojams. Tuomet kanalas buvo užtvenktas, AB „Klaipėdos vanduo“ vandenvietės teritorija šalia jo aptverta.^[1] Sovietmečiu pervadintas į Klaipėdos kanalą.^[1] Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, kanalui sugražintas Vilhelmo vardas, pradėtas vystyti vandens turizmas.^[3]

Vandens keliai

Telkinys	Pradžia	Pabaiga	Ilgis (km)	Gylis (cm)	Plotis (m)	Posūkio spindulys (m)	Papildomai
Drevernos upė	Vilhelmo kanalas	Dreverna	1,9	120	20	160	[4][5]
Vilhelmo kanalas	Klaipėdos jūrų uostas	Minija	22	150	20	160	[4]

Galerija

• 
  Minija ir Vilhelmo kanalas.
• 
  Laivyba iki 1945 m.
• 
  Vilhelmo kanalas žiemą, ties Dreverna.