Vladimiras Dubeneckis

Vladimiras Dubeneckis (1888 m. rugsėjo 6 d. Zmeinogorskas, Altajaus kraštas, Rusija – 1932 m. rugpjūčio 10 d. Karaliaučius)^[1] – Lietuvos architektas, dailininkas, pedagogas, profesorius. Vienas moderniosios architektūros pradininkų Lietuvoje, tautinio stiliaus propaguotojas.

Vladimiras Dubeneckis
Gimė	1888 m. rugsėjo 6 d. Zmeinogorskas, Altajaus kraštas, Rusija
Mirė	1932 m. rugpjūčio 10 d. (43 metai) Karaliaučius, Vokietija
Palaidotas (-a)	Petrašiūnų kapinėse
Tėvas	Josifas Fiodorovičius Dubeneckis
Motina	Anisija Michailovna Dubenecka-Nedzvecka
Sutuoktinis (-ė)	Olga Švedė-Dubeneckienė-Kalpokienė
Veikla	rusų kilmės lietuvių architektas
Alma mater	Peterburgo dailės akademija
Vikiteka	Vladimiras Dubeneckis

Biografija

Vytauto Didžiojo karo muziejus – svarbiausias V. Dubeneckio kūrinys

Gimė lietuvio tremtinio daktaro Juozo Dubeneckio ir daktarės Repinos šeimoje. Tėvas buvo gydytojas, išpažino stačiatikių tikėjimą, tad sūnus buvo užregistruotas kaip Vladimiras Josifovičius Dubeneckis (rus. Владимир Иосифович Дубенецкий). VLE nurodo gimimo vietą Zmeinogorske ir datą 1888 m. rugsėjo 6 d.,^[2] nors profesorius Mykolas Songaila, 1933 m. išsamiai aprašydamas V. Dubeneckį, yra nurodęs kiek kitaip. Jo žiniomis, buvo likę du V. Dubeneckio pasai – rusiškas ir lietuviškas: pagal rusiškąjį jis gimęs 1888 m. Barnaule, pagal lietuviškąjį – 1887 m. Vilniuje. M. Songaila mini, kad žmonių, žinojusių architekto privatų gyvenimą, duomenimis, V. Dubeneckis gimė Vilniuje, bet pirmaisiais vaikystės metais buvo tėvo išvežtas į Sibirą, kur jo tėvas buvo išsiųstas kaip politiškai neištikimas elementas.^[3] Barnaulo ir Zmeinogorsko dviprasmybė nurodoma ir kai kuriuose rusiškuose šaltiniuose.^[4] Paulius Galaunė 1937 m. tvirtino, kad būsimasis architektas gimė 1888 m. rugpjūčio 25 d.^[5]

1906–1914 m. V. Dubeneckis studijavo architektūrą Aukštojoje menų mokykloje prie Peterburgo dailės akademijos, pas Leontijų Benua. Vėliau joje ir dirbo. 1917 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Čia susipažino su būsimąja žmona Olga, su kuria susituokė 1918 m. pabaigoje.^[6]

1919 m. sausį su žmona atvyko į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje, tais pačiais metais persikėlė į Kauną. Pirmaisiais gyvenimo Kaune metais tarnavo Prekybos ir pramonės ministerijoje, 1920–1923 m. – Amerikos lietuvių akcinės bendrovės („Amlito“) statybos skyriuose. Rūpinosi Pažaislio bažnyčia, senąja Zapyškio bažnyčia.

Vienas Lietuvių meno kūrėjų draugijos steigėjų, Valstybės archeologijos komisijos, Lietuvos inžinierių ir architektų sąjungos steigėjų, 1925–1932 m. Architektūros sekcijos pirmininkas. Rūpinosi architektūros paminklų apsauga, Valstybės archeologijos komisijos narys. 1927–1929 m. profesoriavo, dėstė kompoziciją ir perspektyvą Meno mokykloje. 1930–1931 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete.^[7]

Nuo 1919 m. turėjo Lietuvos pilietybę, ir nors lietuvių kalbos neišmoko, bet jautėsi Lietuvos krašto patriotu. V. Dubeneckis mirė 1932 m. Karaliaučiaus ligoninė nuo kepenų cirozės, palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Antkapinį paminklą sukūrė architektas Mykolas Songaila ir skulptorius Juozas Zikaras.

Architektas

V. Dubeneckio suprojektuotas LSMU Medicinos akademijos pastatas

Po I pasaulinio karo suprojektavo medinę Karmėlavos bažnyčią.^[8][9]

Reikšmingiausi projektuoti pastatai: Kauno meno mokykla (1922–1923 m.), Valstybės teatro rūmų Kaune rekonstrukcija (1923–1925 m.), Laisvės paminklo postamentas, kino teatras „Metropoliten“ (dabartinis Kauno dramos teatras; 1928–1929 m.), M. K. Čiurlionio kultūros muziejus (1930 m.), Vytauto Didžiojo karo muziejus (1934 m.) ir kt. Kai kuriuose pastatuose (viešbučio „Lietuva“ interjeras, 1925 m., gyvenamojo namo „Ragutis“ fasadų dekoras, abu Kaune) naudojo lietuvių liaudies dailės motyvus.

Vėlesniuose projektuose (VDU Medicinos fakulteto rūmai, 1931–1933 m., Vytauto Didžiojo karo muziejaus rūmai, su architektais K. Reisonu ir K. Krikščiukaičiu, 1931–1936 m.) susipynę klasikos ir moderniosios architektūros bruožai.^[10]

Dailininkas

V. Dubeneckis sukūrė dekoracijas spektakliams:

• Vincas Krėvė-Mickevičius. „Skirgaila“ (1924 m.)
• Šarlis Guno. „Romeo ir Džuljeta“ (1925 m.)
• Žakas Ofenbachas. „Hofmano pasakos“ (1925 m.)
• Richardas Vagneris. „Lohengrinas“ (1926 m.)
• Moljeras. „Tartiufas“ (1927 m.) ir kt.

Sukūrė grafikos darbų, lietuvių liaudies kostiumų eskizų, parašė straipsnių architektūros klausimais.