Voluinės sritis
From Wikipedia, the free encyclopedia
Remove ads
Voluinės sritis (ukr. Волинська область arba Волинщина) – šiaurės vakaruose esanti Ukrainos sritis. Rytuose ribojasi su Rivnės, pietuose – su Lvovo sritimis, vakaruose – su Lenkija, šiaurėje – su Baltarusija. Administracinis centras – Luckas.
Remove ads
Geografija
Plotas
Srities plotas 20143 km², kas sudaro 3,3 % Ukrainos teritorijos ir užima 19 vietą tarp šalies sričių.
Vandens telkiniai
Voluinės turtas – ežerai (daugiau negu 220). Jie susitelkę pačioje srities šiaurės vakarinėje dalyje – Šacko ežeryne. Didžiausi ežerai: Svitjazio (Світязь), Pulemeco (Пулемецьке), Tursko (Турське), Lukai (Луки), Liucimiras (Люцимир).
Šiaurine srities dalimi teka Pripetė (Dniepro baseinas). Į ją šiaurės rytų kryptimi teka intakai – Styrė, Stochidas, Turija. Vakariniu pasieniu teka Vakarinis Bugas, priklausantis Vyslos baseinui. Voluinės sritimi eina Baltijos ir Juodosios jūrų vandenskyra.
Iš viso per sritį teka 130 upių, kurių bendras ilgis apie 3000 km lgiausios:
- Stochidas – 188 km
- Turija – 184 km
- Styrė – 170 km
- Pripetė – 170 km (srities teritorijoje)
- Vakarinis Bugas – 128 km (srities teritorijoje)
Reljefas
Vyraujantis reljefas – lygumų. Beveik trys ketvirčiai Voluinės srities teritorijos yra pelkėta Polesės žemuma (aukštis 140–150 m), mažesnė dalis pietuose apima šiaurės vakarinę Voluinės aukštumos dalį (220–290 m). Aukščiausia srities vieta yra ties Bužankos kaimu Horochivo rajone – 292 m, tuo tarpu žemiausia vieta yra pri Stohido upės, šalia jo santakos su Pripete (139 m).
Klimatas
Klimatas vidutinių platumų; kontinentinis. Žiemos švelnios, vasaros šiltos. Vidutinė sausio temperatūra -4,5 °C, liepos – 18,6 °C. Per metus iškrenta 550–600 mm kritulių. Vegetacinis periodas – apie 200 dienų.
Dirvožemiai
Dirvožemiai pilkieji jauriniai ir juodžemiai (miškastepėje), vėlėniniai jauriniai, pelkiniai (Polesėje).
Augalija ir gyvūnija
Miškai užima 32,5 % visos srities teritorijos. Didžiausi miškų masyvai plyti srities šiaurės rytuose. Būdingi mišrieji ir plačialapiai miškai (pušys – 60 %, ąžuolai – 13 %, alksniai – 13 %, beržai – 10 %, taip pat auga eglės, skroblai, uosiai, klevai). Yra ir regionui unikalių rūšių – sibirinių kedrų, piramidinių tujų, raudonųjų ąžuolų. Miškuose gyvena briedžiai, stirnos, šernai, barsukai, lūšys, lapės, voverės, stumbrai, bebrai; miškastepės zonoje kiškiai, lapės, graužikai; aklimatizuota ondatra. Ežeruose ir upėse veisiasi 35 rūšių žuvys (karpiai, karosai, raudės, lydekos, lynai, starkiai, unguriai, šamai, ešeriai).
Reliktinė augalija ir gyvūnija bei laukiniai kraštovaizdžiai saugomi Šacko nacionaliniame parke.
Remove ads
Istorija
- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Voluinė.
Voluinės teritorijoje randama vėlyvojo paleolito archeologinių radinių. Seniausios gyvenvietės buvo prie dabartinio Lucko, Torčyno, Novostavo, Polonkos. Mezolitinių radinių randama Liutko, Samario, Neviro vietovėse. Daugelyje gyvenviečių rasta neolito laikotarpio radinių.
Manoma, kad Voluinės (Volynės) pavadinimas kilo iš metraščiuose minimos Velinės (Велиня) vietovės, kuri buvo prie Gučvos upės, 20 km nuo dabartinio Vladimiro. Valinanais vadintos gentys, gyvenusios Bugo ir Pripetės aukštupiuose.
Ipatijaus metraštyje apie 981 metus, žymima, kad voluiniečių žemė įeina į Kijevo Rusios sudėtį. Kunigaikštis Vladimiras Didysis įkūrė Vladimiro miestą, netoli Velinės. 988 m. miestas Vladimiro perduotas savo sūnui kunigaikščiui Vsevolodui. Vladimiro miestas tapo ne tik politiniu, be ir religiniu regiono centru.
Voluinės kraštui klestint kūrėsi nauji miestai. Ipatijaus metraštyje 1085 m. minimas Luckas, 1097 m. Turijskas, Šepelis, Bužskas, 1150 m. Ustilugas. 200 metų kraštą valdo Monomahovičių dinastija. 1157 m. Voluinę pradeda valdyti Mstislavo dinastija. Kraštas buvo puldinėjamas lietuvių, jotvingių, lenkų. 1199 m. Romanas Mstislavovičius sujungė Voluinę su Haliču į Haličo-Voluinės kunigaikštystę. 1340 m. valstybės valdovu tapo kunigaikštis Liubartas, priklausęs Gediminaičių dinastijai ir Voluinė pajungta prie LDK.
Po Liublino unijos 1569 m. Voluinė atiteko lenkams ir šie čia įkūrė Voluinės vaivadiją. Jie stačiatikius bandė versti katalikais todėl Voluinėje kilo neramumai ir sukilimai. 1648–1654 m. vyko kazokų sukilimai, vadovaujami Bogdano Chmelnickio. Sukilimų dėka, voluiniečiai išlaikė stačiatikių tikėjimą. 1793 m. Voluinė drauge su kitomis rytų Lenkijos žemėmis įėjo į Rusijos imperiją. Joje sudaryta Voluinės gubernija. Caro valdymo metais drausta ukrainietiška literatūra, uždarytos lenkų katalikų bažnyčios. XIX a. antroje pusėje Voulinėje pradėta vystyti pramonė. 1873 m. nutiestas geležinkelis Zdolbunivas-Kovelis, 1877 m. Liublinas-Kovelis.
Per pirmąjį pasaulinį karą per Voluinę keletą kartų praėjo fronto linija tarp rusų iš vienos pusės, ir austro-vokiečių karių, iš kitos. 1916 metų birželį rusų kariai perėję frontą užėmė Lucką ir nuvijo autro-vokiečių kariuomenę už Stohido upės. Per metus buvo sunaikinta daug gyvenviečių.
1917 metais susikūrė Ukrainos Liaudies Respublika. Voluinė įeina į respublikos sudėtį, dalyje istorinių Voluinės žemių įkuriamas ULR administracinis vienetas Voluinės žemė. 1918 m. – okupuota vokiečių karių, o po metų aneksuota lenkų. Sukurta Voluinės vaivadija. Visi gyventojų sukilimai numalšinti.
Po Molotovo-Ribentropo pakto atiteko SSRS. 1939 m. gruodžio 4 d. įtvirtinta Voluinės sritis – tačiau jau be istorinių Rivnės, Šepetivkos, Chelmo ir daugelio kitų žemių.
1941 m. Voluinė tapo viena iš pirmųjų Ukrainos dalių į kurią įžengė vokiečių armija. Karo eigoje srityje svarbių mūšių nevyko, todėl sritis architektūrinių paminklų prarado nedaug.
1991 m. gruodžio 1 d. įvyko istorinis referendumas. Visiška dauguma 92 % pasisakė už Ukrainos pasitraukimą iš SSRS. Šiandien Voluinės sritis – viena Ukrainos sudedamųjų dalių.
Voluinės sritis įvairių šalių sudėtyje
Kijevo Rusia apie 882–1154
Voluinės kunigaikštystė 1154–1390
Haličo-Voluinės kunigaikštystė 1390–1431- Voluinės kunigaikštystė 1431―1452
LDK 1452–1569
Abiejų Tautų Respublika 1569–1795
– Rusijos imperija 1795–1917
– Ukrainos Liaudies Respublika 1917–1919
Lenkija 1919–1939
Ukrainos SSR (SSRS) 1939–1991
Ukraina nuo 1991
Remove ads
Gyventojai
2007-ųjų sausio 1 d. srityje gyveno 1 036 891 gyventojas ir tai sudarė 2,2 % visų Ukrainos gyventojų. Tarp jų:
- miesto gyventojų – 50,4 %
- kaimo gyventojų − 49,6 %
Pagal tautybę gyventojai pasiskirsto:[1]
Srities vidutinis gyventojų tankumas – 66,9 žm./km². Tankiausiai gyvenama centrinė srities dalis, apie Lucką. Taip pat tankiai gyvenama visa pietinė dalis. Rėčiausiai gyvenama pelkėtoje Polesė Voluinės šiaurėje, ypač į šiaurę nuo Pripetės. Retai gyvenami ir miškingi rytai.
Administracinis suskirstymas
Voluinės sritis padalinta į 16 rajonų ir 4 srities pavaldumo miestus.
Juodai pažymėtos rajono tarybos
Vyšnine spalva- miestų tarybos nepriklausančios rajonams
- Rajonų tarybos
- Miestų tarybos
Remove ads
Voluinės sienos
Voluinė ribojasi su kitomis sritimis:
- Lvovo sritimi pietuose
- Rivnės sritimi rytuose
Kitomis valstybėmis:
Baltarusija šiaurėje 205 km;
Lenkija vakaruose 190 km.
Automobilių pasienio kontrolės punktai:
- Su Lenkija:
Ustyluhas (Устилуг), Jahodynas (Ягодин), Rymačiai (Римачі), Izovas (Ізов).
- Su Baltarusija:
Dolskas (Дольськ), Zabolotja (Заболоття), Domanovė (Домановe), Piščia (Піща), Pulemecas (Пулемець).
Remove ads
Ekonomika
Išgaunama akmens anglis (Voluinės-Lvovo anglių baiseinas). Kivercų, Kovelio, Mancevičių rajonuose vystoma durpių gavyba. Voluinės srityje išplėtota lengvoji, medžio apdirbimo, mašinų gamybos pramonė. Kovelyje gamnamos žemės ūkio mašinos, Lucke – automobiliai, plastiko gaminiai, Vladimire, Rožyščėje, Mancevičiuose – baldų pramonė. Daugelyje miestų yra maisto pramonės (cukraus, konservų, pieno, mėsos) įmonių. Auginami javai (miežiai, kviečiai), cukriniai runkeliai, linai, bulvės. Sodininkystė ir daržininkystė. Gyvulininkystė (galvijai, kiaulės, avys, arkliai).
Ekonomikos rodikliai
Pagal Ukrainos statistikos komiteto duomenis.[2]
Stambiausios įmonės
Remove ads
Susisiekimas
Kovelis yra paskutinė geležinkelio stotis Ukrainoje, važiuojant iš Kijevo į Varšuvą.
Lucke yra stambus karinis aerodromas, kuris šiuo metu aptarnauja tik karinę aviaciją ir privačius VIP klientus.
Kelių rodyklė
- Bendras automobilių kelių ilgis – 6199,0 km
- Iš jų su tvirta danga – 5728,9
- Bendras automobilinių tiltų skaičius – 386
- Bendras geleležinkelių ilgis – 604,1 km
- Bendras geleležinkelinių tiltų skaičius – 134
- Bendras troleibusų linijų ilgis – 109,0 km
Remove ads
Švietimas ir kultūra
Srityje veikia 14 aukštųjų, 30 profesinių-techninių , 824 bendrojo išsilavinimo mokyklų. Taip pat yra keturios projektinės-konstruktinės organizacijos, du moksliniai-gamykliniai susivienijimai.
Srityje yra 2 teatrai, 664 kultūros namai, 579 bibiotekos ir 7 muziejai. Turtingą Voluinės istorinį palikimą galima pažinti apsilankius muziejuje-draustinyje "Kazokų kapinės", kuris įamžina kazokų heroizmą mūšyje 1651 m. kuriam vadovavo Bogdanas Chmelnickis.
Voluinėje kasmet pravedami meniniai fesvivaliai "Kalėdų misterija", "Polesės vasara su folkloru", "Ant Svitjazės bangų".
Remove ads
Turizmas
Bendras kultūrinių, archeologinių, architektūros, monumentalios vietovės skaičius – 837. Pagal istorinius-kultūrinius ir archiologinius pavyzdžius sukurtas Lucko valstybinis istorinis-architektūrinis drastinis. Įdomiausi architektūros ir archelogijos paminklai yra Kijevo Rusios periodo:
- Uspenės soboras (Успенський собор) (1160); Vasylkivo cerkvė (Васильківська церква) (XII-XIX a.) Voluinės Volodymyre
- Liubarto arba Aukštutinė pilis (Верхній замок) (XIII-XIII a.); jėzuitų vienuolynas (1539-1610); trituitų vienuolynas (1755) Lucke
- Šventyklos ir gyvenamųjų namų likučiai (V-XIV a.), Heorhivo cerkvė (Георгіївська церква) (1264) Liubomile.
- Lucko vartai (1630), Olykoje
- Žemutinės pilies likučiai (XIV-XVII a.)
- Puzynės pastatas (XVI-XVIII)
Tarptautinis bendradarbiavimas
Taip pat skaitykite
Išnašos
Nuorodos
Wikiwand - on
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Remove ads