manoma

Taip pat žr.: manomą

 Lietuvių kalba

Dalyvis

manoma (es. l. neveik. dlv., mot. g. pagr. f., mot. g. vns. vard., mot. g. vns. įnag., bev. g. vns. vard.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. manomas, mot. g. manoma
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	manomas	manomi	manoma	manomos	manoma	-
kilm.	manomo	manomų	manomos	manomų	-	-
naud.	manomam	manomiems	manomai	manomoms	-	-
gal.	manomą	manomus	manomą	manomas	-	-
įnag.	manomu	manomais	manoma	manomomis	-	-
viet.	manomame	manomuose	manomoje	manomose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	manomasis	manomieji	manomoji	manomosios	-	-
kilm.	manomojo	manomųjų	manomosios	manomųjų	-	-
naud.	manomajam	manomiesiems	manomajai	manomosioms	-	-
gal.	manomąjį	manomuosius	manomąją	manomąsias	-	-
įnag.	manomuoju	manomaisiais	manomąja	manomosiomis	-	-
viet.	manomajame	manomuosiuose	manomojoje	manomosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. manomas.
• Skiemenys: ma-no-ma

manoma

1. ta, kurią mano

Etimologija

<= manyti, mano, manė

---