Čaitanja Mahaprabhu
From Wikipedia, the free encyclopedia
Čaitanja Mahaprabhu (skr. चैतन्य महाप्रभु = IAST: Caitanya Mahāprabhu; 1486–1534 m.) – XVI amžiaus religinis reformatorius rytų Indijoje – ypatingai šiandieniniame Bangladeše ir Vakarų Bengalijos, Biharo, Džharkhando, Manipuro, Asamo ir Orisos valstijose.[1]
Gaudija vaišnavai garbina Čaitanją Mahaprabhu kaip Krišnos pilną inkarnaciją.[2]
Čaitanja Mahaprabhu išpopuliarino vaišnavų bhakti jogos mokyklą, kurios filosofija rėmėsi Bhagavata Purana ir Bhagavad Gita.[3]
Čaitanja Mahaprabhu ypatingai garbino Krišnos formas, išpopuliarino Harė Krišna mantros giedojimą.[4] ir sukūrė Siksastaka (aštuonias pasišventimo maldas) sankrito kalboje.
Čaitanjos Mahaprabhu pasekėjai, vadinami gaudija vaišnavais, laikė jį Krišnos avataru Radharani nuotaikoje, kuri buvo išpranašauta paskutiniuose Bhagavata Purana skyriuose.[5]
Šri Čaitanjos Mahaprabhu gyvenimas yra aprašytas Caitanya Caritamrta šventraštyje, kuriame yra teigiama kad Čaitanja Mahaprabhu savo regėjimuose bendraudavo su Krišna ir patirdavo visus ekstatinės meilės Krišnai požymius.