Indoeuropiečių kalbos
From Wikipedia, the free encyclopedia
Indoeuropiečių kalbos – didelė iš indoeuropiečių prokalbės išsivysčiusių kalbų grupė, siejama leksinių, fonologinių, semantinių panašybių ir kalbos struktūros bendrybių. Indoeuropiečių kalboms priklauso dauguma Europos kalbų, taip pat daug kalbų pietvakarių, centrinėje ir pietų Azijoje.
Daugiau informacijos Paplitimas, Kalbų skaičius ...
Indoeuropiečių kalbos | |
Paplitimas | Europa, Pietų, Pietvakarių, Centrinė Azija, nuo XVI a. ir Amerika, Sibiras, Australija |
---|---|
Kalbų skaičius | 439 |
Kilmė | Indoeuropiečių prokalbė |
Geografinis paplitimas | |
Klasifikacija | Anatolijos, indų, iranėnų, graikų, italikų, keltų, germanų, armėnų, tocharų, slavų, baltų, albanų |
Uždaryti
Tai viena iš gausiausių kalbų šeimų, ją sudaro daugiau nei 400 kalbų,[1] kuriomis šneka apie 3 mlrd. žmonių.[2]
Ankstyviausius rašytinius paminklus palikusi indoeuropiečių kalba yra hetitų (XVIII a. pr. m. e.).[3]