Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
Lietuvos valstybė, gyvavusi XIII–XVIII amžiais / From Wikipedia, the free encyclopedia
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (rusėn. Велїкое кнꙗзство Лїтовское, lot. Magnus Ducatus Lituaniæ , lenk. Wielkie Księstwo Litewskie) – XIII–XVIII a. gyvavusi feodalinė valstybė. Nuo XIII a. vidurio apėmė beveik visą dabartinę Lietuvą ir dalį dabartinės Baltarusijos, nuo XIV a. vid. – beveik visą dabartinę Lietuvą ir visą dabartinę Baltarusiją, nuo XIV a. antrosios pusės iki 1569 m. – didžiąją dabartinę Ukrainos dalį, taip pat dalį dabartinės Rusijos (Smolenskas, Brianskas, Kurskas), dabartinės Lenkijos (Palenkė), po 1561 m. – dalį dabartinės Latvijos ir Estijos. XV a. tai buvo didžiausia Europos valstybė.[5] LDK buvo daugiatautė valstybė, pasižymėjusi kalbų, tikėjimų ir kultūrų įvairove. Sostinė (bent jau nuo Gedimino laikų) – Vilnius.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė | |||||
Lygiavertė narė ATR (1569–1795) | |||||
| |||||
| |||||
Teritorija didžiausio išsiplėtimo metu XV a.
Teritorinės pretenzijos | |||||
Sostinė | Voruta (nuspėjama sostinė XIII a.) Kernavė (po 1279 m. – iki 1321 | ||||
Kalbos | Oficialieji valstybės raštai rašyti lotynų, rusėnų kalbomis,[1][2] nuo 1697 m. – lenkų kalba.[3] | ||||
Valdymo forma | Paveldimoji, renkamoji monarchija | ||||
Didysis kunigaikštis | |||||
1236–1263 (pirmas) | Mindaugas | ||||
1763–1795 (paskutinis) | Stanislovas Augustas Poniatovskis | ||||
Parlamentas | Seimas | ||||
Istorija | |||||
- Susikūrimas | XIII a. vidurys m. | ||||
- Trečiasis padalijimas | 1795 m. | ||||
Plotas | |||||
- 1260[4] | 200 000 km² | ||||
- 1430[4] | 930 000 km² | ||||
- 1572[4] | 320 000 km² | ||||
- 1791[4] | 250 000 km² | ||||
- 1793[4] | 132 000 km² | ||||
Gyventojai | |||||
- 1260[4] | 400 000 | ||||
Gyventojų tankumas | 2 /km² | ||||
- 1430[4] | 2 500 000 | ||||
Gyventojų tankumas | 2,7 /km² | ||||
- 1572[4] | 1 700 000 | ||||
Gyventojų tankumas | 5,3 /km² | ||||
- 1791[4] | 2 500 000 | ||||
Gyventojų tankumas | 10 /km² | ||||
- 1793[4] | 1 800 000 | ||||
Gyventojų tankumas | 13,6 /km² | ||||
Valiuta | Lietuviškas ilgasis, grašis, auksinas | ||||
Didžiąją kunigaikštystę įkūrė lietuviškas žemes suvienijęs Mindaugas. Jis taip pat buvo pirmasis LDK valdovas, kuris priėmė katalikų tikėjimą ir 1253 m. buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Iki Mindaugo nužudymo Lietuva buvo krikščioniška karalystė. Kiti valdovai grįžo prie senojo tikėjimo. LDK, kaip pagoniška valstybė tapo šiaurės kryžiaus žygių taikiniu ir buvo nuolat puldinėjama kryžiuočių beikalavijuočių (tai tęsėsi ir po Lietuvos krikšto 1387 m.). Valdant Gediminui sparčiai plėstos kunigaikštystės žemės, tokią politiką tęsė ir jo sūnūs Algirdas ir Kęstutis.[6] Algirdo sūnus Jogaila 1386 m. pasirašė Krėvos uniją, kuria remiantis Lietuva buvo pakrikštyta; įsteigta personalinė unija tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės.[7] Dėl to 1386–1569 m. LDK ir Lenkiją (išskyrus kelias pertraukas) valdė vienas valdovas.
LDK valdant Kęstučio sūnui Vytautui Didžiajam šaliai priklausė didžiausios teritorijos, Žalgirio mūšyje 1410 m. buvo sumušti kryžiuočiai, sudarytos sąlygos rastis Lietuvos didikams, didesnę galią įgavo Didžiojo kunigaikščio taryba (vėliau Ponų taryba). Po Vytauto mirties Lietuvos santykiai su Lenkija ėmė prastėti.[8] Lietuvos didikai Radvilos bandė išardyti personalinę uniją su Lenkiija.[9]
1569 m. LDK pasirašė Liublino uniją, LDK kartu su Lenkija sudarė konfederacinę Abiejų Tautų Respubliką (ATR). Plintant Apšvietos idealams Europoje, ATR pasirašyta Gegužės trečiosios konstitucija. Tačiau bepradėjusi atsigauti ATR 1792 m. buvo užimta Rusijos imperijos ir LDK rytinės teritorijos prijungtos prie Rusijos. Tado Kosčiuškos vadovaujami sukilėliai 1794 m. bandė susigrąžinti atplėštas žemes, tačiau sukilimui žlugus, 1795 m. likusi LDK teritorija buvo galutinai pasidalyta tarp Rusijos, Prūsijos ir Austrijos. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nustojo egzistavusi.
Valstybės gyvavimo pabaigoje, 1790 m. surašymo duomenimis, LDK buvo 87,3 tūkst. km² ploto, joje gyveno 1,33 mln. gyventojų, buvo 300 miestų ir miestelių.