Fraktalinis menas
From Wikipedia, the free encyclopedia
Fraktalinis menas – algoritminio meno forma, kuriama apskaičiuojant fraktalinius objektus ir juos pateikiant kaip nejudrų vaizdą, animaciją arba daugialypės terpės (multimedijos) kūrinį. Fraktalinis menas ėmė plėtotis nuo XX a. IX dešimtmečio.[1] Tai kompiuterinio ir skaitmeninio meno žanras, kuris yra naujojo daugialypės terpės meno dalis. Julia aibė ir Mandelbroto aibė gali būti laikomos fraktalinio meno klasikiniais pavyzdžiais.[2]
Fraktalinis menas (ypač Vakaruose) nėra piešiamas arba tapomas rankiniu būdu. Paprastai jis kuriamas pasitelkiant fraktalų generavimo programinę įrangą, kartojant tris fazes: nustatant atitinkamos programinės įrangos parametrus; nustatant reikiamą skaičiavimo laiką; įvertinant rezultatą. Kartais naudojamos kitos grafinės programos gautiems vaizdams keisti. Tai vadinama pofraktaliniu apdorojimu. Į fraktalinio meno kūrinį taip pat galima įterpti ir nefraktaliniu būdu sukurtų kūrinių[3]. Manoma, kad fraktalinis menas negali būti kuriamas be kompiuterio, nes reikalingos šio prietaiso skaičiavimų galimybės.[4] Fraktalai generuojami taikant iteracinius metodus, kuriais sprendžiamos netiesinės ir polinominės lygtys. Fraktalas yra sudėtinis geometrinis darinys, kurio atskiri fragmentai yra panašūs arba identiški visumai arba kitiems fragmentams. Pagrindinė fraktalų bendra savybė yra panašumas į save, t. y. išdidinta maža geometrinės struktūros dalis atrodo identiška didesnei daliai.[5]
Viena pirmųjų fraktalinio meno parodų vadinosi „Map Art“ („Meno žemėlapis“). Tai buvo Brėmeno universiteto matematikų Heinzo-Otto Peitgeno ir Michaelio M. Richterio darbų kilnojamoji ekspozicija (1981–1985 m.[6]). Autoriai pastebėjo, kad atvaizdai parodos lankytojams atrodė ne tik gražūs, bet taip pat jiems buvo įdomu sužinoti, kaip šie darbai buvo sukurti.[7] Bene pirmoji fraktalinio meno paroda Lietuvoje buvo surengta 2015 m. Vilniuje. Autorius – KTU taikomosios matematikos absolventas Rytis Bartkus.[8]