Magdeburgo teisė
From Wikipedia, the free encyclopedia
Magdeburgo teisė (vok. Magdeburger Recht) – viena iš labiausiai paplitusių senųjų miestų teisės sistemų.[1][2]
Magdeburgo teisės suteikimas atleisdavo miestus nuo valstietiškų prievolių. Būdavo skiriamas vaitas, renkami tarėjai ir burmistrai. Formuodavosi miestų aristokratija.
Magdeburgo teisė, kartais vadinama tiesiog magdeburgija arba vokiečių teise, savo vardą gavo pagal saksų miestą Magdeburgą, kuris jau nuo Karolio Didžiojo laikų vaidino svarbų vaidmenį vokiečių ekspansijoje į Rytus. Jis taip pat buvo vienas iš Hanzos centrų. Magdeburgo teisė buvo viduramžių kūrinys, tačiau jos įtaka siekė ir Naujuosius laikus.
Magdeburgo teisės pagrindą sudarė garsusis XIII a. pradžios vokiečių paprotinės teisės rinkinys „Saksų veidrodis“. Dalis to rinkinio kalbėjo apie miestų teises. Magdeburgo teisė garantavo miestams tam tikrą nepriklausomybę valdovo, bažnytinės hierarchijos ir galingų feodalų atžvilgiu. Ji davė miestiečiams (daugiausia amatininkams ir pirkliams) teisę rinkti miestų tarybas ir kitus savivaldos organus, kurie ir tvarkė miesto administracinius, iždo ir teismo reikalus. Rotušė pasidarė tiek pat svarbi vieta kaip ir pilis bei katedra, apie kurias pirmiausia ir augo miestas. Magdeburgo teisė garantavo miestams tam tikrą prekybos ir amatų apsaugą ir laisvę, kuria galėjo pasinaudoti ir atvykę iš kitų kraštų pirkliai bei amatininkai. Dėl to miestuose pirmiau nei kur kitur ėmė kurtis tarptautinės bendruomenės.
Magdeburgo teisės plitimą palengvino jos pačios lankstumas. Ji nebuvo griežtai apibrėžtas ir nekeičiamas teisinių normų rinkinys. Įvairiose strityse ir miestuose ji individualiai būdavo pritaikoma prie vietos teisinių santykių. Ši teisė tik nurodė bendrus savivaldos ir miestiečių laisvių principus, o skirtingi kraštai ar miestai juos tikslino, plėtojo ir pritaikė naujai.[3]