Naujieji amžiai
From Wikipedia, the free encyclopedia
Naujieji amžiai arba Naujieji laikai – Europos ar Vakarų pasaulio istorijos epocha. Nors chronologinės periodo ribos vis dar ginčytinos, Naujųjų laikų epocha tęsiasi po vėlyvųjų Viduramžių pabaigos (XV a.) iki Revoliucijų amžiaus pradžios (XIX a.).
Europos istorija |
Senoji Europa
|
Antika |
Egėjo civilizacija |
Helada, Ilyrija, Trakija, Italija, Norikas, Retija, Ispanija, Britanija, Galija |
Romos imperija, Germanija, Dakija, Skitija, Hibernija
|
Viduramžiai |
Ankstyvieji > Brandieji > Vėlyvieji
|
Naujieji laikai |
Renesansas, Reformacija |
Barokas |
Švietimo amžius |
Napoleonmetis > XIX amžius |
Pirmasis pasaulinis karas
|
Naujausieji laikai |
Tarpukaris |
Antrasis pasaulinis karas |
Šaltasis karas |
Europos Sąjunga |
„Naujosios istorijos“ sąvoka atsirado Europos istorinėje ir filosofinėje mintyje Renesanso laikotarpiu, kai humanistai pasiūlė istoriją dalinti į tris epochas – senovę, viduriniuosius amžius ir naująją istoriją. „Naujųjų laikų“ kriterijais humanistų požiūriu buvo epochos „naujovės“, susijusios su pasaulietinio mokslo ir kultūros suklestėjimu Renesanse, t. y. ne socialiniai-ekonominiai, o dvasiniai-kultūriniai faktoriai. Kita vertus, šis laikotarpis savo turiniu gana prieštaringas: Atgimimas, Reformacija ir humanizmas gyvavo vienu metu su masiniu iracionalumo paplitimu, demonologijos vystymusi, kuris literatūroje buvo pavadintas „raganų medžiokle“.
„Naujųjų laikų“ sąvoka istorikų buvo priimta ir įsitvirtino mokslinėje literatūroje, nors jos reikšmė išlieka sąlygine – ne visur šis periodas prasidėjo tuo pačiu metu. Neabejotina tik tai, kad šiame laikotarpyje atsirado nauja civilizacija, „europietiškasis pasaulis“ bei europietiškos civilizacijos ekspansija į likusį pasaulį.