XVII a. – XVIII a. I pusės kultūros epocha ir meno kryptis, plitusi Europoje ir Lotynų Amerikoje From Wikipedia, the free encyclopedia
Barokas (it. barocco – 'keistas, įmantrus') – kultūros epocha ir meno kryptis, XVII a. – XVIII a. I pusėje plitusi Europoje ir Lotynų Amerikoje. Barokas pradėjo formuotis XVI a. pabaigoje Italijoje (keitė vėlyvąjį renesansą ir manierizmą). XVII a. paplito daugumoje Europos šalių. XVIII a. I pusėje baroką pakeitė rokokas (kai kurių tyrinėtojų rokokas laikomas vėlyvąja baroko faze) ir klasicizmas. Esminiai baroko stiliaus bruožai – sudėtingumas, įmantrumas, jausmingumas, impulsyvumas, tapybiškumas, dinamiškumas, dramatiškumas, patetiškumas, polinkis į didybę, ansambliškumas. Baroko dailės ir architektūros tėvyne yra laikoma Italija, Roma yra svarbiausias ankstyvojo ir brandžiojo baroko dailės ir architektūros centras.
Europos istorija |
Senoji Europa
|
Antika |
Egėjo civilizacija |
Helada, Ilyrija, Trakija, Italija, Norikas, Retija, Ispanija, Britanija, Galija |
Romos imperija, Germanija, Dakija, Skitija, Hibernija
|
Viduramžiai |
Ankstyvieji > Brandieji > Vėlyvieji
|
Naujieji laikai |
Renesansas, Reformacija |
Barokas |
Švietimo amžius |
Napoleonmetis > XIX amžius |
Pirmasis pasaulinis karas
|
Naujausieji laikai |
Tarpukaris |
Antrasis pasaulinis karas |
Šaltasis karas |
Europos Sąjunga |
Žodžio „barocco“ etimologija nėra iki galo aiški. Italų kalboje Viduramžiais „baroccio“ sąvoka vartota nusakant ne visai sąžiningą sandėrį prekyboje. Kaip filosofinis terminas „baroco“ lotyniškuose raštuose žymi beprasmį silogizmą. Taip pat žodžiu „barocco“ ispanų ir portugalų kalbose apibūdinamas netaisyklingos formos perlas.
XVIII amžiaus viduryje prancūzų Apšvietos veikėjai baroko sąvoką įvedė į dailėtyrą. Tačiau klasicistinėje estetikoje barokas vertintas neigiamai. Barokiniais vadinti tariamai netaisyklingi, neskoningi, pernelyg puošnūs meno kūriniai. Trečiajame „Enciklopedijos“ (Encyclopédie) tome (1777 m.) rašyta:
„Architektūroje barokas yra kažkas keisto. Jam būdingas piktnaudžiavimas ir nesaikingumas. Borromini suteikė keistumo savo didiesiems kūriniams, Guarini yra baroko meistras.“
Italijos dailei ir architektūrai skirtame J.Burckhardto „Vadove" (Cicerone, 1855 m.) baroku apibūdinta po renesanso sekusi epocha, pasižymėjusi, anot tyrinėtojo, keistais, neharmoningais bruožais.
C.Gurlittas monografijoje „Italijos baroko stilių istorija" (Geschichte des Barockstils in Italien, 1887 m.), H.Wölfflinas studijoje „Renesansas ir barokas“ (Renaissance und Barock, 1888 m.) atsisakė vertinamosios baroko sąvokos sampratos ir traktavo šį XVII–XVIII amžiais gyvavusį stilių kaip savitomis, renesansui priešingomis formomis pasižymėjusį reiškinį.
Paprastai skiriami trys Italijos baroko dailės ir architektūros raidos etapai:[1]
Europos barokas taip pat skiriamas į tris etapus, chronologinės šių etapų ribos gali skirtis, tačiau iš Italijos žemyne barokas pradėjo plisti XVI a. pabaigoje, o galutinai užgeso (evoliucionuodamas į rokoką, keičiamas klasicizmo) XVIII a. viduryje – trečiajame ketvirtyje. Kai kuriose Europos šalyse atskiri baroko dailės ir architektūros etapai apibrėžiami valdžiusių monarchų vardais. Pavyzdžiui, Prancūzijoje ankstyvasis barokas sutampa su karaliaus Liudviko XIII valdymu, todėl vartojamas terminas „Liudviko XIII stilius“, analogiškai brandusis prancūziškas barokas – „Liudviko XIV („karaliaus Saulės“) stilius“, vėlyvasis barokas – „Liudviko XV stilius“.
Lietuvos baroko dailė ir architektūra skiriama į tris etapus:
Dominuojančios baroko architektūros formos ir linijos išsirutuliojo iš renesanso architektūros sprendimų, tačiau barokinio pastato visuma ir detalės yra dinamiškesnės, sudėtingesnės, didingesnės. Vietoje aiškių renesansinių fasadų, planinių sprendimų, barokinėje architektūroje ypač vertintas sudėtingumo pradas. Kvadratą keitė rombas ar ištęstas stačiakampis, apskritimą – ovalas.
Baroko architektūrai yra būdingas neišbaigtumo ir veržlumo įspūdis, joje siekiama spindinčios prabangos ir rafinuoto puošnumo efekto. Barokinė architektūra yra teatrališka, reprezentatyvi, paradiška. Joje ypač gausiai naudotos įvairios puošybinės detalės, prabangios, kontrastingos medžiagos (įvairių spalvų marmuras, smiltainis, auksuotos detalės).
Barokinės architektūros tikslas buvo sukrėsti, sujaudinti žiūrovą. Sakralinėje architektūroje norėta pažadinti stebėtojo religingumą, mistinius išgyvenimus, pasaulietinėje (rūmų) architektūroje stengtasi sukelti pagarbą monarchui ar magnatui.
Barokinė architektūra yra simbolinė. Pastatų planai, motyvuotas įvairių funkcinių elementų naudojimas (durų, langų, patalpų kiekis), atskiros detalės simboliškai reikšdavo kokią nors mintį arba idėją.
Barokinė architektūra yra ansambliška. Architektai kurdavo didelio mastelio, iš daugelio sudėtinių dalių sukomponuotus statinių ansamblius.
Būdingas barokinės architektūros bei urbanistikos bruožas yra perspektyvinis mąstymas. Pastatai kurti atsižvelgiant į jų santykį su aplinka, svarbiu komponentu tapo erdvios aikštės ir tiesūs, platūs prospektai.
Baroko, kaip ir kitų stilių, architektūroje ir dailėje įvairiose šalyse, regionuose formavosi atskiros mokyklos, pasižymėjusios vietinių kultūrinių tradicijų ir poreikių nulemtomis kūrinių ypatybėmis.
Ankstyvoji Italijos baroko architektūra. Ankstyvojoje fazėje esminiai pokyčiai, naujos meninės kalbos ypatybės buvo ryškiausios sakralinėje – bažnyčių architektūroje. Ypač ženklus buvo Tridento bažnytinio susirinkimo nutarimus realizavusio jėzuitų ordino indėlis. Jų aplinkoje buvo atsigręžta į pirmųjų krikščionybės laikų tradiciją – bazilikų tipą. Giacomo Barozzi da Vignola ir Giacomo della Porta 1568–1575 m. suprojektavo Jėzaus (it. Il Gesu), pagrindinę neseniai įsteigto ordino bažnyčią Romoje (galima sakyti, kad tai pirmasis barokinis statinys). Tai lotyniškojo kryžiaus plano bazilika su koplyčiomis šoninėse navose, kupolu transepto ir pagrindinės navos sankirtoje. Interjere akcentas yra pagrindinis altorius, šoninės koplyčios yra skirtos asmeninei maldai. Svarbiu statinio elementu tapo jo fasadas (dviejų tarpsnių, bebokštis, su voliutomis ir akcentuotu portalu centre). Jėzuitiškos bažnyčios fasdas vertintas kaip teatrinė uždanga, atsiverianti į „Šventojo teatro“ (lot. theatrum Sanctum) erdvę, kurioje Šv. Mišių metu vyksta savotiška teatrinė misterija (tokiu atveju pagrindinis altorius metaforiškai įkūnija to vyksmo sceną). Romos Jėzaus bažnyčia tapo prototipu kitoms (ne tik jėzuitiškoms) barokinėms bažnyčioms Italijoje ir katalikiškoje Europoje.
Brandžioji Italijos baroko architektūra. Brandusis barokas pasižymėjo ypatingai turtingomis, veržliomis ir plastiškomis formomis. Charakteringi šio laikotarpio architektūros požymiai ir elementai – banguojantys fasadai, laužyti, banguoti karnizai, gilios nišos, kelių tarpsnių sudvejintos kolonos, sudėtingi planai ir siluetai. Svarbiausi šio laikotarpio architektai – Francesco Borromini ir Gian Lorenzo Bernini.
Vėlyvoji Italijos baroko architektūra. Vėlyvasis barokas pasižymi lengvesnėmis, dekoratyvesnėmis formomis, santūresne (lyginant su brandžiuoju baroku) raiška. Ryškiausias vėlyvojo itališko baroko atstovas – Filippo Juvara.
Pirmasis barokinis pastatas Romoje buvo Švč. Jėzaus Vardo bažnyčia, pastatyta 1584 m. Pagal vėlesnius baroko standartus ji buvo paprasta, tačiau ji skyrėsi nuo tradicinių renesansinių fasadų, buvusių iki jos.
1605 m. Romoje Paulius V buvo pirmas iš daugelio popiežių, užsakiusių bazilikų ir bažnyčių statymus, su tikslu sukelti galingus įspūdžius per formų ir spalvų gausą bei dramatiškus reginius.[2] Tarp įtakingiausių ankstyvojo baroko paminklų buvo Šventojo Petro bazilikos fasadas (1606–1619 m.). Naujasis projektas sukūrė dramatišką kontrastą tarp kylančio kupolo ir neproporcingai plataus fasado bei kontrastą pačiame fasade tarp dorėninių kolonų ir didžiulės portiko masės.[3]
Kitas svarbus Italijos brandžiojo baroko novatorius buvo Frančeskas Borominis, kurio pagrindinis kūrinys – Šv. Karolio prie keturių fontanų bažnyčia (1634–1646 m.). Judesio pojūtį suteikia ne dekoras, o pačios sienos, kurios banguoja, įgaubti ir išgaubti elementai, tarp jų ovalus bokštas ir balkonas. Ne mažiau revoliucingas buvo ir interjeras; pagrindinė bažnyčios erdvė buvo ovali, po ovalo formos kupolu.[4]
Pirmą kartą LDK nevėlavo, o ėjo priekyje Europos mados.[5][6] Po pirmosios barokinės bažnyčios pasirodžiusios 1584 m. Italijoje, antroji buvo statoma 1586 m. LDK mieste Nesvyžiuje, Radvilų valdose, kai Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis iš Romos pakvietė architektą Giovanni Maria Bernardoni statyti Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčią. Kupolas buvo užkeltas 1593 m. Tas pats architektas vadovavo Nesvyžiaus rūmų ir miesto perstatymui. Nesvyžius tapo pirmuoju barokiniu miestu Europoje, o pradėta mada išplito po visą LDK. Lietuvoje gausėjo architektų ir menininkų, atvykusių iš įvairių Europos kraštų, ypač italakalbių žemių.[7]
Barokas Lietuvoje skirstomas į tris laikotarpius[8]:
Brandusis barokas reiškėsi bažnyčių ir rūmų architektūroje. Svarbiausiais užsakovais ir mecenetais tapo politinę ir ekonominę galią turėjusių katalikiškų LDK giminių – Pacų, Sapiegų, Bžostovskių atstovai. Didžiausią įtaką darė brandžiojo Italijos baroko pavyzdžiai, kuriuos Lietuvoje propagavo čia dirbę italų meistrai. Brandžiojo baroko architektūra pasižymėjo įvairesniais kompoziciniais sprendimais, monumentaliomis formomis, ypač gausia interjero puošyba.
Iš pradžių į LDK žemes buvo tik perkeltos iš Vakarų, ypač Italijos, perimtos ir šiek tiek modifikuotos bei patobulintos baroko formos, o XVIII amžiuje (Lietuvos baroko vėlyvasis laikotarpis) jau sukurta savita baroko atmaina – Vilniaus baroko mokykla.[9][10] Bažnyčios paprastų planų, lengvų formų, vertikalių proporcijų. Charakterizuoja sakralinė architektūra – sąlygiškai stabiliu politiškai ir ekonomiškai laikotarpiu ypač gausiai statyta katalikų ir unitų bažnyčių. LDK elitas – lietuvių ir gudų didikai – buvo išsilavinę ir suvokė meno reikšmę, todėl negailėjo pinigų meistrams. Žymiausias vėlyvojo Lietuvos baroko ir Vilniaus baroko mokyklos atstovas – Jonas Kristupas Glaubicas.
Baroko dailei būdingi kraštutinumai – realizmas ir misticizmas, sąlygiškumas ir konkretumas. Bendrieji barokinės dailės bruožai – dinamika, puošnumas, dramatiškumas, sudėtingi perspektyviniai efektai. Baroke mėgstamos kreivos linijos, apimčių modeliavimas dėmių pagalba, ryškūs spalvų ir šviesų kontrastai. Panašiai kaip ir manierizme, daug dėmesio skirta simboliams ir alegorijoms.
Baroko tapyboje kurti įvairių žanrų kūriniai. Dominavo religinio turinio kūriniai. Buvo populiarūs paradiniai ir psichologizuoti intymūs portretai, buitinės ir mitologinės kompozicijos, natiurmortai ir peizažai. Tridento bažnytinio susitarimo nutarimai ryškiausiai įkūnyti monumentaliojoje Romos baroko tapyboje (iš čia įtakos sklido visoje katalikiškoje Europoje). Tai bažnyčių interjerus dekoravę sieninės tapybos kūriniai, kuriems būdinga religinė tematika (ypač populiari įvairiausių apoteozių temos), sudėtingi rakursai ir įmantrios perspektyvinės struktūros. Realistinė tapybos kryptis susiformavo Italijoje XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje (karavadžizmas). Jai būdingas religinių ar mitologinių scenų vaizdavimas naudojant iš gyvenamosios aplinkos paimtus veikėjus ir atributus, pabrėžtas psichologizmas. XVII a. barokinis realizmas buvo populiarus ir Olandijos, Prancūzijos, Ispanijos tapyboje. Barokinio klasicizmo ištakos glūdi Carracci'ų veikloje, vėliau ši kryptis ypač populiari buvo Prancūzijoje, karaliaus Liudviko XIV dvaro aplinkoje.
Italijoje, kurioje baroko tapybos bruožai susiklostė anksčiausiai ir ryškiausiai, buvo populiari ir molbertinė (dominavo aliejinė tapyba, kaip pagrindas naudota drobė), ir sieninė tapyba („al fresco“ technika).
Protestantiškose šalyse dominavo molbertinė tapyba.
Baroko skulptūra pasižymėjo pabrėžtu judesiu, pozų sudėtingumu, tetrališkais gestais, emocines būsenas perteikiančiais veidais. Daugelis skulptūrų buvo glaudžiai susijusios su architektūra. Dažnai derintos kontrastingos, įvairių spalvų medžiagos (auksas, marmuras, medis).
Baroko literatūra pradėjo formuotis XVI a. pabaigoje Italijoje. XVII a. išplito visoje Europoje.
Baroko literatūrai būdinga: disonansai, kontrastai, fantazijos ir religinės mistikos derinimas su humoru ir buitiškumu, alegorizmo – su natūralistiniais makabriniais elementais. Baroko literatūra įteisino paradoksalų mąstymą, dėmesį žmogaus egzistencijos, mirties problemos. Antikiniams mitams ir įvaizdžiams teikė naują prasmę, jungė juos su bibliniais motyvais. Baroko stiliui būdinga rafinuotas ekspresyvumas, metaforiškumas, hiperbolizacija, sudėtingos retorinės konstrukcijos ir kartu šnekamosios kalbos posakiai, vulgarizmai, makaroniškumas.
Labiausiai paplitę baroko literatūros žanrai: lyrika, riterinis fantastinis epas, alegorinis ir meilės romanas, religinė, rūmų ir liaudinė turgaus aikščių drama, siaubo tragedija.
Įvairių šalių literatūroje barokas turėjo savitų bruožų. Italijoje barokui atstovauja marinizmas, konceptizmas, Ispanijoje – gongorizmas, kultizmas, Anglijoje – metafiziniai poetai.
Lietuvoje ryškių baroko bruožų yra lotynų kalba rašiusio M. Sarbievijaus kūryboje, daugelyje XVII-XVIII a. lietuviškų panegirikų, epitafijų, kai kuriose giesmėse ir kituose raštuose, jėzuitų mokyklų vaidinimuose.
Barokas pradžią gavo Italijoje ir paplito visoje Europoje.
Baroko muzika labai iškilminga ir didinga, gausi įvairių pagražinimų, atsiranda laisvasis polifoninis stilius, o vokalinė muzika nustoja vyrauti, tokia pat svarbia tampa ir instrumentine. Baroko metu labai mėgstami dideli chorai, stiprių balsų solistai. Tuo metu susiformavo dabartinė natų rašyba (penklinijinė sistema).
Paplitę didelės apimties kūriniai: opera, concerto grosso, kantatos, requiem, pasijos.
Žymiausi to meto kompozitoriai: Antonijus Vivaldis, Georgas Frydrichas Hendelis, Johanas Sebastianas Bachas. Tuo metu gyveno ir smuikus meistravo Antonijus Stradivarijus.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.