Baktrija
From Wikipedia, the free encyclopedia
Remove ads
Baktrija (Behistūno įraše: Bâxtriš) – senovės Persijos regionas dabartiniame šiaurės Afganistane ir pietų Tadžikijoje bei Uzbekijoje. Geografiškai apima Amudarjos aukštupį ir vidurupį. Senovės kinų šaltiniuose jis buvo žinomas kaip Dasia (kin. 大夏, pinyin: Dàxià).
 |
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Pagrindinis regiono miestas buvo Baktra. Baktrijos gyventojai kalbėjo baktrų kalba, kuri priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos iranėnų kalbų grupei.
Paskutiniaisiais amžiais pr. m. e. tapo žinoma kaip Tocharistanas. Islamo laikais buvo traktuojama kaip Chorasano regiono dalis ir pagal svarbiausią miestą dar buvo vadinama Balcho regionu.
Remove ads
Geografija
Baktrija – lygumų kraštas, įsispraudęs dideliame slėnyje tarp kalnų. Iš šiaurės jį supa Pamyro Alajus (Hisaro kalnai), kuris atskiria nuo Sogdo (ir Ferganos). Pietuose regioną Hindukušo kalnai atskiria nuo Indijos subkontinento. Už jų yra istorinis Pandžabas (Gandhara). Rytuose Baktrija kyla į Pamyro kalnus, - Badachšaną. Vakaruose regionas pereina į dykumingas žemumas, už kurių yra Margiana ir Chorezmas.
Dirvos labai derlingos, ir tai yra vienas seniausių pasaulio žemdirbystės židinių. Regioną drėkina Amudarja (gr. Oxus) ir jos gausūs intakai. Dalies jų žemupiai yra taip intensyviai naudojami irigacijai, kad upės nebepasiekia Amudarjos. Dauguma intakų suformuoja atskirus subregionus. Centrinė Baktrijos dalis yra į pietus nuo Amudarjos, kur didžiausi miestai yra Balchas ir Kunduzas (Afganistane) to paties pavadinimo upių slėniuose. Į vakarus nuo čia yra Farjabas su tokiais miestais kaip Farjabas ir Talokanas. Į šiaurę nuo Amudarjos yra: Čaganijanas (Surchandarjos baseinas, didžiausias miestas Termezas Uzbekijoje); Kubadijanas (Kafirnigano slėnis, didžiausias miestas Dušanbė Tadžikijoje); ir Chutalas (Vachšo slėnis su Bochtaru ir Jachsu slėnis su Kulobu Tadžikijoje).
Remove ads
Istorija
Senovinė civilizacija
2200–1700 m. pr. m. e. Baktrijoje ir Margianoje klestėjo vadinamoji Okso civilizacija. Žmonės čia irigavo žemes, augino javus, gamino puikius keramikos dirbinius ir skulptūras. Jau tada Baktrijoje susiformavo Baktros (dab. Balchas) miestas, kuris tapo svarbiu prekybiniu centru.
Mokslininkai spėja, kad ši kultūra buvo indo-iranėnų kilmės, ir iš šių vietų tautos vėliau apgyvendino Indiją ir Iraną. Tačiau tai nėra galutinai įrodyta.
Baktrija tarp visų senovės Irano regionų yra laikoma vienu seniausių ir istoriškai svarbiausių. Dėl savo senumo ir svarbos Baktros miestas yra vadinamas miestų motina. Spėjama, kad jame valdė pirmieji legendiniai iranėnų karaliai, minimi Šachnamėje, gali būti, jog čia gimė ir mirė pranašas Zaratustra. Baktrija buvo svarbus zoroastrizmo religijos centras.
Persų ir graikų valdymas
Tiksliai nežinoma ar Baktrija įėjo į Medijos imperijos sudėtį, tačiau vėliau buvo užimta Kyro ir nuo to laiko tapo viena iš Achemenidų imperijos satrapijų. Aleksandrui Makedoniečiui sumušus Darijų III Batrijos satrapas Besas jį užmušė ir bandė Baktriją padaryti antimakedoniškojo judėjimo centru.
Nepaisant to, Aleksandras Didysis nesunkiai užkariavo Baktriją, o didesnį pasipriešinimą sutiko šiauriau – Sogdoje. Po dvejų metų karo Baktrija ir Sogda buvo prijungta prie Aleksandro imperijos. Aleksandras Didysis čia įkūrė kelis miestus, įkurdino graikų ir makedoniečių karius (20 000 pėstininkų ir 3 000 raitelių).
Po Aleksandro mirties Baktrija tapo Seleukidų imperijos dalimi. Seleukas I ir jo sūnus Antiochas I rytų Irane įkūrė keletą graikų miestų ir kurį laiką graikų kalba tapo pagrindine imperijos kalba. Graikų įtaka labiau jautėsi tolimojoje Baktrijoje, nei artimesnėse Graikijai teritorijose. Taip nutiko todėl, kad Seleukidai šį tolimą imperijos regioną naudojo kaip tremties vietą nepaklusniems graikams, todėl Baktrijoje sparčiai daugėjo graikų, greitai plito graikų kultūra.
Graikų-baktrų karalystė
255 m. pr. m. e. Baktrijos satrapas Diodotas, pasinaudodamas Seleukidų imperijos silpnumu, paskelbė nepriklausomybę ir sukūrė Graikų-baktrų karalystę, kuri apėmė Baktriją, Sogdą ir Margianą.
II a. pr. m. e. Diodoto dinastiją nuvertė Eufidemas, graikas iš Magnezijos. Jis sugebėjo atsilaikyti prieš Antiocho II Seleukido puolimą. Jo sūnus Demetrijus išplėtė Baktrijos valdas iki Indo ir Pendžabo. Naujosios valstybės sostine tapo Sangala, pervadinta į Eufidemiją.
Karalystė tapo tokia stipri, kad ėmė kurti tikrą imperiją, atplėšdama visas rytines teritorijas iš Seleukidų imperijos. Buvo užkariauta Arachosija, kurioje įkurtas Demetrijos miestas (pagal Demetrijaus vardą), Arija ir Drangiana. Jai priklausė Parta, Hirkanija, Margiana, Sogdas, Fergana.
III a. pr. m. e. pabaigoje Baktrijos karalystė veržėsi ir į Indiją, tokiu būdu inicijuodama Indo-graikų karalystės sukūrimą.
Kažkuriuo laiku čia apsigyveno krikščionių nestoriečių bendruomenė. Jau tuo metu Baktrijos centras Balchas tapo svarbia Šilko kelio dalimi.
Sakai ir tocharai
Jau prie Demetrijaus valstybė ėmė skilti į atskiras dalis, savarankiškai valdomas, tačiau per silpnas atsispirti klajoklių puolimams. II a. pr. m. e. viduryje Baktriją nusiaubė klajokliai sakai iš šiaurės. Sakams įsikūrus Sakastane, Baktriją užplūdo klajokliai tocharai (yuezhi), vėliau žinomi kaip kušanai. Tuo metu Baktrija tapo žinoma kaip Tocharistanas.
I–III a. kušanai sukūrė galingą imperiją, kuri valdė ne tik Baktriją, bet ir visą Šiaurės Indiją. Jų imperijoje paplito budizmas, maišėsi įvairios kultūros.
Nuo III a. kušanus pakeitė indo-sasanidai, dar vėliau valdė eftalitai, tiurkai.
VIII a. arabai užėmė Baktriją. Ji tapo Kalifato dalimi ir buvo įjungta į Chorasano provinciją.
Remove ads
Wikiwand - on
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Remove ads