Veliuona
From Wikipedia, the free encyclopedia
Remove ads
Veliuona – miestelis Jurbarko rajono savivaldybės rytinėje dalyje, 36 km į rytus nuo Jurbarko, prie kelio 141 Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda , dešiniajame Nemuno krante. Seniūnijos centras, priklauso Antkalnės ir Veliuonos seniūnaitijoms. Urbanistikos paminklas, istorinis kraštovaizdžio draustinis. Viršutinė terasa vadinama Antkalne, apatinė – Pakalne. Stovi mūrinė Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (pastatyta 1644 m.), yra Antano ir Jono Juškų vidurinė mokykla (su tautosakininkų brolių A. ir J. Juškų ekspozicija), biblioteka, Veliuonos kultūros centras, paštas (LT-74054), stovi Veliuonos dvaro sodyba (XIX a. pradžia, dabar kraštotyros muziejus), Vytauto Didžiojo paminklas (miestelyje priešais bažnyčią pastatytas 1930 m., autorius Apolinaras Šimkūnas), Gedimino paminklas (ant I piliakalnio pastatytas 1922 ar 1925 m.), aukuras deivei Velionai (ant I piliakalnio), Kristaus skulptūra (autorius Sigitas Straigys), Veliuonos jubiliejinis paminklas (atidengtas 1991 m., skulptorius Šarūnas Šimulynas). Pakalnėje išlikęs grūdų sandėlis-magazinas (XIX a.).
Remove ads
Etimologija
Nuo 1291 m. kryžiuočių minimos Junigedos pilies vietoje minima Veliuonos pilis. Ji yra vandenvardinis vietovardis, pavadintas pagal čia pat tekantį Veliuonos upelį (dešinysis Nemuno intakas).[4] Tačiau legendose taip pat yra pasakojama, kad šiose vietose stovėjusi mirusiųjų deivės Velionos šventykla, kurios vardą galima sieti su šaknimi „vel-“, turinčią ryšį su pomirtinio gyvenimo būtybėmis (pvz., velniu). Tai buvo mirusiųjų, vėlių deivė. Junigedos pervadinimas Veliuona galėjo turėti religinę prasmę (pvz., kovose dalyvaujant žuvusių gynėjų vėlėms)[5]. Veliuonos vardas nurodomas jau 1315 m. kaip Wilhun – ji minima Sembos kanauninko kronikoje.[6]
XIII–XIV a. kryžiuočiai miestelį vadino Frydebergu (vok. Friedeberg – „taikos kalnas“).
Remove ads
Geografija
Miestelis įsikūręs dviem aukštais Nemuno terasoje – Pakalnėje ir Antkalnėje. Nuo Pakalnės atsiveria paukščių regykla, miestelyje vyksta novelės vakarai, baroko muzikos dienos. Stačiuose Nemuno slėnio krantuose stūkso du Veliuonos piliakalniai maždaug 30 m aukščio, papiliai, piliavietės. Čia ant piliakalnio stovėjo Junigedos pilis, kuri nuo 1315 m. vadinama Veliuonos vardu. Manoma, kad čia, kryžiuočiams pirmąsyk panaudojus šaunamąjį ginklą, žuvo ir buvo palaidotas kunigaikštis Gediminas.
Netoli Vytauto paminklo yra mitologinis akmuo su įspausta pėda. Pasakojama, kad statant bažnyčią, velnias pagrobė akmenį, tačiau Mergelė Marija atėmė iš jo akmenį ir grąžino bažnyčios statybai. Nuo to laiko akmenyje liko įsispaudusi Marijos pėda. Tačiau istorikai spėja, kad akmenys su pėda dažniausiai žymėdavo senovės genčių gyvenamąsias vietas. Netoli šio akmens yra Sigito Straigio sukurta meninė kompozicija – ant akmens padėtas kalavijas ir karūna. Tai simbolizuoja tuos laikus, kai Veliuona XIII a. pabaigoje – XV a. pradžioje, 250 metų trukusiame gynybiniame kare prie kryžiuočius buvo svarbiausias Lietuvos gynybos centras.
Remove ads
Istorija
Veliuona – viena seniausių Lietuvos gyvenviečių. Archeologiniai radiniai rodo, kad žmonės čia gyveno jau akmens amžiuje. 1291 m. Veliuonos pilis (tuomet žinoma kaip Junigeda) pirmą kartą paminėta Petro Dusburgiečio kronikoje. Veliuonos tvirtovė XIII–XIV a. buvo viena svarbiausių tvirtovių dešiniajame Nemuno krante, kovojant su kryžiuočiais. Už keleto kilometrų nuo dabartinio miestelio 1337 m. buvo minima kryžiuočių pilis Bajerburgas.
1348 m. Aukštutinio Reino kronika mini Veliuonos pilies sunaikinimą, tačiau 1349 m. pilis vėl atstatyta, kurią 1364 m. puolė Ordino magistras: priešpiliai buvo paimti kryžiuočių, bet pilies gynėjai nepasidavė, todėl puolėjai padegė pilį ir šioji pasidavė. 1367 m. atstatyta pilis vėl buvo užpulta ir ją padegė patys gynėjai atsitraukdami.
Veliuonoje lankėsi, kovojo ir, anot metraščių, mirė sužeistas Ldk Gediminas, todėl vienas iš trijų Veliuonos piliakalnių pavadintas Gedimino Kapo kalnu. 1412 m., pasibaigus kryžiuočių puldinėjimams, Ldk Vytautas Veliuonoje pastatė pilį ant II piliakalnio.
1421 m. minimas miestas (pastatyta Veliuonos bažnyčia). 1443 m. suteikta Magdeburgo teisė. XVI a. šalia pastatyta mokykla, viena pirmųjų Lietuvoje. 1501 m. Ldk Aleksandras Veliuonai patvirtino Magdeburgo (savivaldos) teises. 1549 m. Ldk Žygimantas Augustas Veliuoną užrašė Barborai Radvilaitei.[7]
XIX a. Veliuona – miestelis Kauno apskrityje, valsčiaus centras.[8]
Sovietmečiu buvo Petro Cvirkos kolūkio gyvenvietė. 1984 m. Veliuonoje įsteigta Petro Cvirkos literatūrinė premija, nuo 2017 m. pervadinta Veliuonos novelės premija. Miestelyje laureatai sodina po ąžuoliuką į Rašytojų giraitę.
1992 m. patvirtintas dabartinis Veliuonos herbas.
Remove ads
Gyventojai
Žymūs žmonės
- Ldk Gediminas (~1275–1341), galbūt palaidotas ar pašarvotas Veliuonoje.
- Veliuonoje kunigavo poetas Kiprijonas Juozapas Nezabitauskas-Zabitis (1779–1837).
- XIX a. Veliuonoje gyveno tautosakininkas Antanas Juška (1819–1880), kuris apie Veliuonos ir jos apylinkių vestuvių papročius parašė veikalą „Svodbinė rėda veliuoniečių lietuvių“, surašė apie 5600 liaudies dainų. Mirė Kazanėje, 1990 m. perlaidotas Veliuonoje.
- 1852 metais Veliuonoje gimė Vladislovas Mykolas Zaleskis – Romos katalikų kunigas, misionierius, apaštališkasis nuncijus Indijoje, Antiochijos lotynų patriarchas, diplomatas, botanikas, rašytojas ir poliglotas, pelnęs pagarbų „Indijos apaštalo“ vardą. Grįžęs į Romą, Zaleskis buvo paskirtas tituliniu Antiochijos lotynų patriarchu ir ten gyveno iki pat mirties 1925 m. spalio 5 d.
- Benediktas Velička (1894–1932), pedagogas, vargonininkas, chorvedys, visuomenės veikėjas.
- Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje nuo 1880 m. vargonininkavo Jonas Kumetis.
- Leonida Matusevičienė (Batūraitė) (1908–1981), pedagogė, viena iš Veliuonos progimnazijos steigėjų (1943)[18], choreografė, etnografinio ansamblio „Veliuonietis“ vadovė (1968–1981) [19], politinė kalinė (suimta 1948 m., grįžo iš "Dalstroj" lagerio "Berlag" Magadano srityje 1955 m.).[20] Jos atminimui pastatytas paminklinis koplytstulpis šalia Veliuonos kultūros centro (2008).
- Konstantinas Dockus (1920–1990), grafikas, dailininkas, iliustratorius.
- Kostas Batūra (1899–1943), Lietuvos karininkas, savanoris-kūrėjas, dalyvavęs Širvintų-Giedraičių mūšyje (1920 m.).[21][22]
Remove ads
Galerija
Senoji klebonija
Veliuonos pašto ir telegrafo antspaudas, naudotas tarpukaryje
Paminklas prie senųjų liuteronų kapinių
Senosios žydų kapinės
,_interwar_period.jpg)
Šaltiniai
Literatūra
Nuorodos
Wikiwand - on
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Remove ads