Šis straipsnis apie Popiežių Inocentą III.Apie kitus popiežius vardu Inocentas skaitykite straipsnyje Popiežius Inocentas.Apie asmenis, turinčius vardą Inocentas skaitykite straipsnyje Inocentas.
Trumpi faktai Inocentas III lot. Innocentius III it. Papa Innocenzo III, 176-asis Popiežius ...
Inocentas III lot.Innocentius III it.Papa Innocenzo III
Gimė Gavinjano (it.Gavignano) pilyje tarp Romos ir Ananjio (it.Anagni), tėvas Segnio ir Klarikos kunigaikštis Trasimondas Kontis. Jo giminaitis buvo popiežius Klemensas III.
Mokėsi Šv. Andriejaus vienuolyne. 1178-1187 m. Sorbonos universitete (Paryžiuje) ir Bolonijoje studijavo teologiją ir kanonų teisę. 1187 m. įšventintas subdiakonu. Nuo 1189 m. Santi Sergio e Baccokardinolasdiakonas. Buvo laikomas vienu geriausių savo laikmečio Bažnyčios teisininkų. Einant kardinolo diakono pareigas sukurti darbai tapo teoriniais pagrindais vėlesniam jo Pontifikatui. Mąstė apie Apaštalo Petro įpėdinių vietą, apibrėžė jų santykį su pasaulietine valdžia, su imperatoriais. Titulą Vicarius Beati Petri pakeitė į Vicarius Christi (kaip ir dabar vad. lot.Annuario Pontificio). Inocentui šv. Petras buvo „kolega“, abu jie suvokė esantys Dievo sūnaus vietininkai. Inocentas nustatė, kaip bus naudojama mitra bei tiara. Mitra (aukščiausiojo šventiko simbolis) – signum pontificii – buvo palikta liturgijai. Tiara (signum imperii) turėjo rodyti visa apimančią aukščiausią valdžią (plenitudo potestatis) nebažnytinėje aplinkoje[1].
Popiežiumi tapęs 1198 m., būdamas jauniausias kardinolas. Tęsė Grigaliaus VII teokratinę politiką. Panaikino Romos autonomiją ir įvedė popiežiaus valdžią. Skatino Velfų ir Štaufenų kovą dėl Šventosios Romos imperijos imperatoriaus sosto. Pasinaudodamas jų tarpusavio nesutarimais išplėtė popiežiaus valdas iki Adrijos jūros. 1202 m. Dekretu Venerabilem nustatė, kad imperatorių vainikuoja popiežius.
Jam valdant popiežiaus valdžia pasiekė didžiausios galybės. Daugelis karalių, tarp jų Anglijos, Portugalijos, Švedijos, Lenkijos pripažino save popiežiaus vasalais. Prisiėmė titulą Kristaus vietininkas (vicarius Christi), kurį iki šiol turi popiežiai. Įvedė Bažnyčios mokesčių ir administravimo reglamentą. Stiprino vyskupų autoritetą, reformavo esamus ir rėmė naujai steigiamus dominikonų, trinitorių ir kitų vienuolynus.
Kovojo su erezijomis, persekiojo katarus, albigiečius, 1209 m. prieš juos paskelbė kryžiaus žygį.
1215 m. Laterano IV susirinkime patvirtino inkviziciją. Priėmė apie 70 ediktų dėl Bažnyčios reorganizavimo, dogmų, moralės. Dalis jų galioja iki šiol. Inocentas III paskelbė dogmą apie Pragarų (Limbo) egzistavimą. Pragarai – tai pomirtinė vieta ar būvis, į kurį patenka nuo Dievo malonės (neįmanomos be Bažnyčios tarpininkavimo) atskirtų, tačiau nuodėmių neslegiamų žmonių sielos – visų pirma nekrikštytų kūdikių.
Būdamas kardinolu diakonu parašė svarbiausius teologinius veikalus – „Apie žmogaus menkumą“ (De miseria humanae conditionis), „Apie keturių dalių požiūrį į santuoką“ (De quadripartita specie nuptiarum), „Apie Mišių slėpinius“ (De missarum mysticis), parašė dekretalijų ir 1209–1210 m. sudarė jų rinkinį Compilatio Tertia.[2]
Daugiau informacijos Romos katalikų bažnyčios vadovai ...
