Martynas IV

Martynas IV (lot. Martinus IV, tikroji pavardė Simon de Brion, po 1210 m. Prancūzijos Meinpincien pilyje, Il de Frans provincijoje – 1285 m. kovo 28 d. Perudža) – Romos katalikų bažnyčios popiežius nuo 1281 m. vasario 22 d.^[1] iki mirties.^[2]

Martynas IV lot. Martinus IV
189-asis Popiežius
Gimimo vardas	pranc. Simon de Brion
Gimė	1210 m. kovo 27 d. Meinpincien, Prancūzija
Mirė	1285 m. kovo 28 d. (75 metai)
Palaidotas (-a)	Perudža
Tautybė	prancūzas
189-asis Popiežius
Išrinktas	1281 m. vasario 22 d.
Baigė	1285 m. kovo 28 d.
Pirmtakas	Mikalojus III
Įpėdinis	Honorijus IV
Vikiteka	Martynas IV

Biografija

Gimė kilmingoje šeimoje. Studijavo Paryžiaus, Padujos ir Bolonijos universitetuose. Buvo arkidiakonas, kanauninkas. 1260 m. paskirtas Prancūzijos karaliaus Liudviko IX kancleriu. 1261 m. tapo kardinolu. 1262 m. Urbonas IV paskyrė S. de Brioną legatu Prancūzijoje.

Popiežiaus vardas

Išrinkus S. de Brioną naujuoju popiežiumi, jis pasirinko Martyno IV vardą. Tačiau iki šio išrinkimo buvo klaidingai laikyta, kad Martyno vardą jau turėjo popiežiai Martynas II ir Martynas III, kurių tikrieji pasirinkti vardai buvo Marinas I ir Marinas II. 1417 m. buvo išrinktas popiežius, priėmęs Martyno V vardą. Siekiant išvengti tolimesnės painiavos, palikta esama šių dviejų popiežių numeracija, nors faktiškai jie yra, atitinkamai, Martynas II ir Martynas III.

Pontifikatas

1281 m. išrinkus popiežiumi, rezidavo Orvjeto mieste, nes dėl ryšių su Prancūzijos karaliumi, Roma atsisakė jį priimti. Pontifikato metu buvo priklausomas nuo Neapolio karaliaus Karolio I Anžu, kuris jį parėmė popiežiaus rinkimų metu. Paraginus Prancūzijos karaliui, ekskomunikavo Bizantijos imperatorių Mykolą VIII. Iš dalies dėl šios priežasties nepavyko įgyvendinti antrajame Liono susirinkime siektos Katalikų ir Stačiatikių bažnyčių unijos. Pasmerkė 1282 m. įvykusį sukilimą Sicilijoje.