Nusas

Nusas (gr. νοῦς – „aumuo, nuovoka“) – senovės graikų filosofijos sąvoka, kuri reiškia dvasią, intelektą, pažinimo galią, pasaulio tvarkos, dėsningumo principą. Anaksagoras pateikė materialistinę nuso koncepciją, pagal kurią nusas – materiali jėga, tvarkanti pasaulį. Idealistiškai – kaip pasaulio sielą, idėjų vienovę, formų formą, gryną aktyvumą, pirmąjį postūmį – nusą aiškino Aristotelis. Jo nuso samprata turėjo įtakos sąvokos plėtotei viduramžiais.^[1]