Šventosios Romos imperijos imperatorius
From Wikipedia, the free encyclopedia
Šventosios Romos imperijos imperatorius, oficialiai romėnų imperatorius – renkamas monarchas, valdantis visą Šventąją Romos imperiją – Centrinės Europos valstybę, egzistavusią nuo vidurinių amžių iki naujųjų laikų.
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Romėnų imperatorius lot. Imperator Romanorum vok. Kaiser der Römer | |
Habsburgų imperatorių naudotas imperatoriškasis herbas | |
Paskutinis Šventosios Romos imperijos imperatorius Pranciškus II (1768–1835) | |
Įkurta | 962 arba 800 m. |
---|---|
Panaikinta | 1806 m. rugpjūčio 6 d. |
Pirmas | Otonas I arba Karolis Didysis |
Paskutinis | Pranciškus II |
Sąrašas:Šventosios Romos imperijos imperatoriai |
Šventoji Romos imperija susikūrė iš Karolingų Rytų Frankų karalystės valdant Karoliui Didžiajam. Pirmuoju Šventosios Romos imperijos imperatoriumi buvo karūnuotas Saksonijos valdovas Otonas I. Jį 962 m. vasario 2 d. imperatoriumi karūnavo popiežius Jonas XII, nors pati imperija buvo pradėta vadinti „Šventąja Romos imperija“ tik vėliau. Šventosios Romos imperatoriai buvo popiežiaus karūnuojami iki XVI a. Paskutinis imperatorius Pranciškus II sosto atsižadėjo Napoleono karų metu 1806 m. Imperatoriaus institucija ir pati imperija nustojo egzistavusi.
Žodis „Romos“ imperatoriaus titule atspindėjo translatio imperii (valdymo perdavimo) principą, pagal kurį Šventosios Romos imperijos imperatoriai buvo laikomi Vakarų Romos imperijos imperatorių titulo paveldėtojais, į kurį Vakaruose niekas nepretendavo po Julijaus Nepoto mirties 480 m.