Žemaičių tarmė
From Wikipedia, the free encyclopedia
Žemaičių tarmė (žem. žemaitiu kalba, žemaitiu ruoda) – lietuvių kalbos tarmė,[3] kurią daugiausia vartoja žemaičiai, gyvenantys Lietuvos vakarinėje dalyje (Žemaitijoje). Kartais žemaičių yra laikoma savarankiška baltų kalba, kuri turi atskirą kalbos kodą.[4] Kartu su aukštaičių tarme, ji yra viena pagrindinių lietuvių kalbos tarmių, skirstomų į smulkesnes patarmes. Lietuvių kalbos instituto išleistoje knygoje „Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija“[5] teigiama, jog lietuvių kalbos tarmės į aukštaičių ir žemaičių kalbotyros darbuose yra skirstomos nuo seno. Tokio paties skirstymo laikomasi ir Z. Zinkevičiaus[6] bei kitų dialektologų darbuose (t. p. žr.[7]). Žemaitiškai kalbančiųjų skaičius yra ~0,5 mln.
Žemaičių tarmė Žemaitiu kalba | |
Kalbama | Lietuva |
---|---|
Kalbančiųjų skaičius | ~500 000[1] |
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | Žemaitija |
Kilmė | Indoeuropiečių prokalbė
|
Rašto sistemos | lotyniškas raštas |
Kalbos kodai | |
ISO 639-3 | sgs |
Geografinis paplitimas | |
Vikipedija Žemaičių tarmė |
Krikštijant Žemaitiją, nė vienas dvasininkas, atvykęs į Žemaitiją kartu su karaliumi Jogaila, negalėjo susikalbėti su žemaičiais, todėl pats karalius Jogaila mokė žemaičius apie katalikybę, taigi jis gebėjo bendrauti žemaitiškai.[8]
Žemaičių ir aukštaičių arealų riba vedama per liniją Vegeriai–Kruopiai–Bubiai–Pakapė–Šiluva–Raseiniai–Vadžgirys–Eičiai–Lauksargiai–Juknaičiai–Sausgalviai.[3]