Žemaitija
From Wikipedia, the free encyclopedia
Žemaitija (anksčiau tiesiog Žemaičiai, žem. Žemaitėjė, lot. Samogitia) – Lietuvos etnografinis regionas,[1] taip pat geografinis ir istorinis regionas. Pirmas paminėjimas – 1219 m., kur minimi du žemaičių kunigaikščiai - Gerdvilas ir Vykintas, dalyvavę taikos sudaryme tarp Lietuvos ir Galicijos-Voluinės kunigaikštysčių 1215 m. Žemaitijos etnografinis regionas pagal 2003 m. Etninės kultūros globos tarybos patvirtintą žemėlapį apima 15 774 km² plotą.
- Kitos reikšmės – Žemaitija (reikšmės).
Kraštas: Žemaitija Žemaitėjė | |
---|---|
Šalis | Lietuva |
Vėliava | |
Tautos | Žemaičiai (lietuviai) |
Kalba | Lietuvių kalba, žemaičių tarmė |
Valstybės | Lietuva |
Miestai | Kražiai, Raseiniai, Telšiai, Šiauliai, Plungė |
Žemėlapyje pažymėta gelsva spalva |
Žemaitijos etninio regiono sostine laikomi Telšiai, nors istoriškai Žemaičių žemės centras visad buvęs Medininkų žemėje, Medininkuose (dabartiniai Varniai). Būtent Medininkų žemė buvo nuolatinis kryžiuočių taikinys – į ten vedė daugelis jų žygių, kai buvo puolami žemaičiai. Medininkuose 1417 m. buvo įkurta ir Žemaičių vyskupija. Kiti svarbūs Žemaitijos centrai buvo Raseiniai, Kražiai ir Šiauliai: šiuose miestuose rinkdavosi Žemaitijos seniūnijos seimeliai.
1441 m. Žemaitija tapo autonomiška Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje. Tais pačiais metais Žemaitijai buvo suteiktas oficialus kunigaikštystės statusas ir ji buvo įtraukta į LDK, o vėliau ir į Abiejų Tautų Respublikos valdovų titulus.