Būdvardis
From Wikipedia, the free encyclopedia
Būdvardis – kalbos dalis, žyminti daikto ypatybę ir atsakanti į klausimus koks? kokia? kokie? kokios?
Indoeuropiečių kalbose būdvardis išsivystė iš daiktavardžio ir galutinai atsiskyrė nuo jo vėlyvuoju indoeuropiečių kalbų laikotarpiu, kuomet pradėtas kaityti giminėmis ir derinti gimine, skaičiumi bei linksniu su pažymimuoju žodžiu (daiktavardžiu). Būdvardžio kategorijos raida tęsėsi indoeuropiečių kalbų dialektuose. Seniausią būdvardžio kaitymo giminėmis raidos etapą rodo hetitų kalba, kurioje ši kalbos dalis turi 2 giminių formas – bendrąją ir bevardę.
Prūsų kalboje išlikus bevardės giminės daiktavardžiams buvo vartojami ir bevardės giminės būdvardžio pažyminio funkcija (stae neu-wenen Testamenten „tas naujasis Testamentas“). Latvių kalboje įvardžių galūnes perėmė ne tik būdvardžiai, bet ir daiktavardžiai (visoje vyriškos giminės vardažodžių sistemoje yra pronominalinis linksniavimas, plg.: vyr. g. vns. naud. liet. geram tėvui, latv. labam tēvam, vns. viet. liet. gerame tėve, dgs. vard. liet. geri tėvai, latv. labi tēvi, dgs. naud. liet. geriems tėvams, latv. labiem tēviem). Senovės indoeuropiečių kalbose (hetitų, sanskrite, senovės graikų, lotynų) išlikęs senovinis nominalinis linksniavimo tipas, būdingas tiek daiktavardžiams, tiek būdvardžiams[1].
Dalyje kalbų, pavyzdžiui, japonų, sintaksine prasme būdvardžių nėra, juos atstoja modifikuotos kitos kalbos dalys.