From Wikipedia, the free encyclopedia
Krekenavos regioninis parkas – Lietuvos saugoma teritorija,[1] esanti Panevėžio (didžioji dalis) ir Kėdainių rajonuose. Parkas įsteigtas 1992 m. rugsėjo 24 d., siekiant išsaugoti Nevėžio vidurupio paslėnio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti. Bendras regioninio parko plotas 11 968 ha. Krekenavos regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija.
Krekenavos regioninis parkas | |
---|---|
IUCN V kategorija (saugomas kraštovaizdis) | |
Nevėžis ties Gringaliais | |
Vieta: | Panevėžio rajonas, Kėdainių rajonas, Lietuva |
Koordinatės: | 55°30′0″ š. pl. 24°04′0″ r. ilg. |
Plotas: | 119,68 km² |
Įkurtas: | 1992 m. |
Valdymas: | Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija |
Vikiteka: | Krekenavos regioninis parkas |
Parkas driekiasi abipus Nevėžio slėnio, aprėpia dalį Krekenavos, Upytės, Naujamiesčio ir Ramygalos seniūnijų Panevėžio rajone bei dalį Surviliškio seniūnijos Kėdainių rajone. Parke vyrauja būdingas Vidurio Lietuvos žemumai kraštovaizdis, čia išlikęs raiškus Nevėžio senslėnis su daugybe intakų, senvagės liekanų, vešlios slėnio pievos, vaizdingi Liaudės, Linkavos, Upytės žemupiai, jų slėniai. Miškuose gausu augalų ir gyvūnų, nemažai jų – retų rūšių. Išlikę senų ąžuolynų. Įspūdinga liepų alėja Daniliškio parke. Žvejai ir poilsiautojai pamėgę Nevėžio pakrantes. Plyti moreninės lygumos, vietomis paįvairintos aliuvinės kilmės banguotu ir kauburiuotu paviršiumi. Parke vyrauja drėgni, daugiausia mišrūs medynai, vietomis yra ąžuolynų bei uosynų.
Miškai užima 43 %, vandens telkiniai – 16 %, pelkės – 3 %, žemės ūkio naudmenos – 33 %, gyvenvietės – 3 % regioninio parko ploto.
Regioniniame parke kraštovaizdžio įvairovę lemia vienam morfologiniam kraštovaizdžio rajonui priskiriami mažai miškingo stačiašlaičio išplautinio slėnio, negilaus sukultūrinto protakinio mažai sukultūrintų erozinių slėniukų ir miškingos bei agrarinės moreninių lygumų kraštovaizdžio tipai.
Nevėžio senslėnis – didžiausia Vidurio Lietuvos žemumos kraštovaizdžio vertybė. Tai lyg atversta upės istorijos knyga. Upė čia išraito įvairias kilpas. Daugybė pasagos pavidalo senvagės liekanų atsirado ilgainiui keičiantis upės vagai. Nevėžis turi keistą savybę – teka priešinga paviršiaus nuolydžiui linkme į pietus, tuo tarpu Vidurio Lietuva žemėja į šiaurę. Plaukiant upe galima stebėti kaip vis labiau aukštėja upės šlaitai, o vaga tarsi pamažu grimzta gilyn. Potvynių metu Nevėžis plačiai išsilieja ir apsemtų pakrančių pievose palieka daug dumblo bei suformuoja daugybę netaisyklingos formos ežerokšnių, kūdrų. Mažai žmogaus pertvarkytas Nevėžio senslėnio kraštovaizdis – poledynmečio laikų palikimas.
Beveik pusė parko teritorijos užimančiuose miškuose gausu ąžuolų, uosių, miškapievių. Tokios sąlygos palankios stambiems kanopiniams žvėrims ir daugeliui paukščių.
Seni ąžuolynai, užmirkę, pelkėti medynai, net maži gojeliai dirbamų laukų apsuptyje – tai daugybės augalų ir gyvūnų buveinės. Miškuose tarpsta tuklės, atgiriai, plačialapės klumpaitės. Nevėžio slėnyje bei jo intakų – upelių slėniuose yra išlikusių natūralių pievų bendrijų. Tai labai svarbios, visur sparčiai nykstančios, itin saugotinos buveinės. Čia auga retos augalų rūšys – boloninis katilėlis, raudonžiedis bėrutis, tuščiaviduris rūtenis, šalmuotoji gegužraibė, karališkoji glindė, rudoji viksvuolė ir kt. Gamtos ir kraštovaizdžio vertybių apsaugai įsteigtas Nevėžio vidurupio kraštovaizdžio draustinis.
Naujamiestyje yra ąžuolynas.
Sutinkami reti vabzdžiai: juodasis apolonas, pietinė hesperija, niūriaspalvis auksavabalis, elniavabalis, ūsuotis dailidė; varliagyviai: skiauterėtasis tritonas, nendrinė rupūžė; paukščiai: vapsvaėdžiai, pilkosios meletos, švygždos ir kt. Peri juodieji gandrai, ereliai rėksniai.
Nevėžyje gausu žuvies: lydekų, karšių, starkių. Parke gyvena stumbrai (Bison bonasus). Dalis jų veisiami Pašilių stumbryne, kiti vaikšto laisvėje (apie 30 gyvūnų banda). Miškuose itin paplitę taurieji elniai, šernai, stirnos, danieliai. Nevėžyje ir jo intakuose gyvena slapukės ūdros, gausu bebrų.
Dirbamų laukų platybėse naktimis galima išgirsti putpelių ir griežlių balsus. Senų dvarų parkuose, kaimuose bei gyvenvietėse vakarėjant galima išvysti plevenant daugybę šikšnosparnių – tai paslaptingi, reti bei saugomi gyvūnai, besikuriantys įvairiose palėpėse, senų medžių drevėse.
Bendras augalų rūšių skaičius 1013, iš jų 1 saugoma Europos Bendrijos, 31 įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Bendras gyvūnų rūšių skaičius 844:
Kraštovaizdyje išsiskiria Linkavos hidrografinis ir Upytės geomorfologinis draustiniai. Miškų ir pelkėtų vietų gamtos vertybės saugomos Gringalių botaniniame – zoologiniame ir Ramygalos telmologiniame draustiniuose.
Kultūros paveldui išsaugoti skirti du draustiniai:
Regioniniame parke nemažai unikalių kultūros vertybių. Yra išlikę žymaus dievdirbio Vinco Svirskio (1835–1916) kūrinių. Tai kryžius Iciūnų kaime, kryžiaus fragmentas Mučiūnų kaime, šventųjų skulptūros Vadaktėlių bažnyčioje bei vienas kryžius, saugomas Krekenavos bažnyčioje.
Palei Nevėžį ir jo intakų slėnius išsimėčiusių dvarų išlikę tik nedideli fragmentai: Ūdrų dvarų architektūros ansambliai, Daniliškio ir Rodų dvarų terasiniai parkai, Levaniškio dvaro parkas. Linkavičių-Slabados dvare 1825 m. veikė audinių žvilginimo dirbtuvė ir vienintelė to meto Lietuvoje vario liejykla, 1859 m. buvo spirito varykla ir malūnas.
Žvejybai tinka Nevėžis. Čia plėtojamas vandens turizmas: galima plaukioti baidarėmis, parko grupė yra parengusi poilsinį-pažintinį maršrutą „Kelionė Nevėžiu ir jo pakrantėmis“. Ši kelionė vandeniu tęsiasi apie 30 km. Čia patogu atvykti ir keliauti automobiliais – dauguma parko teritorijos svarbių kelių yra asfaltuoti. Sudaryti maršrutai žygiams dviračiais. Čia siūloma pakeliauti ir pėstiesiems, pabūti regioninio parko gamtoje. Parke švenčiami Žolinės atlaidai (Krekenava), vyksta „Lino žiedo“ poezijos konkursas, rudeninės paukščių palydos.
Stumbryno gamtos takas, skirtas miške augančių augalų ir čia gyvenančių gyvūnų pažinimui. Jo ilgis 2 km. Aplankę 11 stotelių, pamatysite stumbryno namelį, senąją pušį „Mariją“, stumbrų aptvarus, inkilą šikšnosparniams, mišrų medyną su ąžuolais, drėgną pelkiagirį, mėlynšilį, inkilą miegapelėms, miško aikštelę pušyne, senąją laisvųjų stumbrų šėryklą, juodalksnyną. Stumbrynas, įkurtas 1969 m. Pašilių miške ties Girelės viensėdžiu, įrengus 50 ha ploto aptvarus. Iš Rusijos Prioksko rezervato buvo atvežta stumbrų pora. Šiuo metu aptvaruose gyvena apie 30 stumbrų. Per 200 žvėrių vaikšto laisvėje, Panevėžio ir Kėdainių rajonuose. Stumbrynas, įkurtas kaip šių žvėrių veislynas, pastaruoju metu labiau domina ir vilioja Krekenavos regioninio parko lankytojus iš visos Lietuvos bei daugelio pasaulio kraštų.
Girinio takas įrengtas Krekenavos girininkijos Varnakalnio miške. Tai pusės kilometro ilgio takas, skirtas susipažinti su labiausiai Lietuvos miškuose paplitusiomis medžių rūšimis, miško ardais, pagrindiniais miško priežiūros ir apsaugos darbais, pagrindinėmis miškininkystės sąvokomis. Visa informacija pateikta penkiose stotelėse. Miško lankytojus pasitinka Girinio tako vartai. Tako pabaigoje esančiame Girinio namelyje – pavėsinėje eksponuojama miško žvėrių ir paukščių nuotraukos, jaunųjų miško lankytojų piešiniai, kūrybiniai darbai. Iš bokštelio atsiveria vaizdingas Linkavos upelio slėnis ir skardis.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.