Lyvių kalba

From Wikipedia, the free encyclopedia

Lyvių kalba
Remove ads

Lyvių kalba (lyv. k. līvõ kēļ) – beveik išnykusi Uralo kalbų šeimos Baltijos finų grupės agliutinacinė kalba, viena iš dviejų Latvijos autochtoninių kalbų ir vienintelė kalba greta latvių, Latvijos teritorijoje teisiškai laikoma vietine senąja kalba ir saugoma bei ginama Latvijos įstatymų.[b] Paskutinė Kanadoje ilgai gyvenusi lyvių kaip gimtosios kalbos vartotoja Grizelda Kristinia, sulaukusi 103 metų, mirė 2013 m. birželio 2 d.[2] Vienintelis šių dienų žmogus, vaikas, kuriam lyvių kalba yra gimtoji – 2020 m. gimusi Kuldė Mednė (Kuldi Medne), jos tėvai – lyvių kalbos gaivinimo aktyvistai.[1] Šiuo metu yra daugiau kaip 200 geriau ar silpniau lyvių kalbos naujai pramokusių žmonių, dauguma iš jų – lyviai.[5] Lyvių kalba įtraukta į UNESCO nykstančių kalbų sąrašą.[6]

Daugiau informacijos Kalbama, Kalbančiųjų skaičius ...
Trumpi faktai
Thumb
Lyvių kalba Kurše

Kilmės atžvilgiu lyvių ir latvių kalbos visai negiminingos, tačiau viena kitai padarė žymų poveikį ir dėl to atsirado savitų bruožų, ypač garsyne, kurių neturi joms giminingos kalbos: latvių kalba turi daug baltų ir slavų kalboms nebūdingų fonologinių ypatybių, o lyvių kalboje, be kitų pavyzdžių, susidarė palyginti sudėtinga kirčiuoto skiemens struktūra drauge su nekirčiuotų balsių trumpinimu. Lyvių kalbai artima, bet daug konservatyvesnė suomių kalba pasižymi ne tokia sudėtinga kirčiuoto skiemens sandara ir net labai ilguose žodžiuose išlaiko nekirčiuotus balsius sveikus. Lyvių kalboje išnyko tiek priebalsių laipsniavimas, tiek balsių harmonija, tačiau naujai susidarė labai sudėtinga balsių kaita.[7][8] Lyvių kalba pasižymi kai kuriomis archajiškomis ypatybėmis: išsaugota *ktt : *kt (> *t : *d) priešprieša; daugybėje kamienų išsaugotas galinis -a, kuris kitose Baltijos finų kalbose virto produktyvesniu -e > -i kamiengaliu; lyvių kalbai būdingos ypatingos liepiamosios nuosakos vienaskaitos II asmens formos.[9]

Kadangi lyvių kalba – agliutinacinė, žodžio kaitomoji dalis šiame straipsnyje vadinama priesaga (kaitybos priesaga), o ne galūne. Darybos formantai taip pat vadinami priesagomis (darybos priesagomis).

Atsižvelgiant į kontekstą, lyvių kalbos raštijos ištakomis gali būti laikoma XIX a. išnykusi ir palyginti prastai dokumentuota Vidžemės Salacos arba Kuršo lyvių tarmė. Čia daugiausia bus remiamasi Kuršo lyvių rytų tarme, kuria grindžiama bendrinė lyvių kalba.

Remove ads

Tarp kitų giminingų kalbų

Thumb
Nuorodos Kolkos rage latvių, lyvių ir anglų kalbomis

Kaip teigia estų kalbininkas T. Vytsas (Tiit-Rein Viitso), Baltijos finų kalbos pradžioje buvo skilusios į tris atšakas: lyvių kalbą, pietų estų kalbą (sunormintas jos variantas – veru kalba) ir į atšaką, kurią jis vadina Nevos kalbų grupe. Iš pastarosios kilo visos kitos Baltijos finų kalbos.[10]

Estų kalbininko P. Alvrės teigimu, pirmieji Baltijos jūros pakrantėse apsigyvenę finai buvo lyvių ir suomių vakarinių tarmių vartotojai.[11]

Vytsas nurodo, kad savarankiškų Baltijos finų kalbų susidarymas tebėra ginčytinas klausimas. Vis dėlto, jo manymu, yra aišku, kad lyvių kalba − viena iš seniausiųjų savarankiškų Baltijos finų kalbų.[12]

Remove ads

Istorija

Iki XX amžiaus

Thumb
  Paskutinių lyvių kalbos vartotojų teritorijos
  Istorinis lyvių kalbos paplitimo arealas Latvijoje

Pagal archeologinius duomenis, dabartinės Baltijos kraštų teritorijos buvo apgyvendintos daugiau kaip prieš 10 000 metų. Pirmieji gyventojai buvo protoeuropiečiai. Baltijos finai čia pasirodė apie 2000 m. pr. m. e. arba, kaip teigia T. Karma, apie 3000 m. pr. m. e. Jie susimaišė su protoeuropiečiais ir čia įsigalėjo Baltijos finų kalbos atmaina, kurios pagrindu susiformavo lyvių, šiaurės ir pietų estų kalbos.[13] Estų kalbininko P. Aristės teigimu, apie 3000 m. pr. m. e. į Baltijos kraštus atsikėlę šukinės duobelinės keramikos kultūros atstovai kalbėjo penkiomis pagrindinėmis Baltijos finų kalbomis, ir viena iš jų buvo lyvių kalba.[14] Virvelinės keramikos kultūros atstovai, kuriems priklausė ir prabaltai, į dabartinę Latvijos teritoriją atsikėlė apie 2000 metus pr .m. e. ir čia susidūrė su Baltijos finų tautomis.[15]

XII a. pabaigoje lyviai gyveno plačiame ruože prie Baltijos jūros, taip pat Dauguvos ir Gaujos žemupių apylinkėse, iš žemyno pusės jų kaimynai buvo letai, žiemgaliai ir sėliai. Anksčiausios rašytinės žinios apie lyvius randamos XI a. Kijevo Pečiorų lauros vienuolyno Nestoro kronikose, kur lyviai minimi kaip либь (lib') bei любь (liub'), nors pastarasis užrašymas laikomas klaidingu.[13]

Remdamasis rašytiniais šaltiniais, suomių finougristas R. Griuntalas teigia, kad iki Livonijos kryžiaus karų XIII a. pradžioje Latvijoje galėjo gyventi apie 150 000 žmonių. Lyvių galėjo būti 15 000−21 000, pagal kitus šaltinius − iki 28 000. Iš jų 10 000–12 000 gyveno Dauguvos žemupyje, 5000−6000 – Turaidos arba Gaujos regione, ir apie 6000−9000 − Metsepolėje.[16] Nors lyvių kalba ilgiausiai išsilaikė Kurše, iki šiol nėra aišku, ar lyviai ten gyveno jau tada, kai Vidžemės lyvių žemėse vyko Henriko Latvio kronikoje aprašyti nuotykiai.[17]

Henriko Latvio kronikoje kalbama apie lyvių ir jų kaimynų žiemgalių bei sėlių krikštą. Išsamiai pasakojama apie Ako ir Dabrelio vadovaujamų lyvių priešinimąsi ir tada, kai vyriausiasis vadas Kaupas sutiko krikštytis ir perėjo į vokiečių pusę. E. Vėrio nuomone, vokiečiai visų pirma buvo nusitaikę į jūros pakrantėse gyvenusius lyvius, nes jie buvo blogi krikščionys, atkakliai laikėsi pagoniškų papročių, tad užsitraukė žemvaldžių nemalonę ir šie į jų teritorijas skatino keltis gretimas tautas.[18]

Livonijos konfederacijos laikotarpiu Estijoje ir Vidžemėje gyventojų skaičius nuo 1350 iki 1550 m. pastebimai išaugo, bet po to prasidėjo ilgi karo metai. Skaičiuojama, kad per ateinančius 80 metų gyventojų sumažėjo perpus, sunkiausias laikotarpis − paskutiniai XVI a. dešimtmečiai. Iki XVII a. pabaigos Švedijos valdomoje Vidžemėje gyventojų skaičius vėl ėmė augti, kol Didžiojo Šiaurės karo katastrofos šį augimą sustabdė. Griuntalo manymu, šiuodu karo laikotarpiai lėmė tai, kad Vidžemės lyvių kalba išnyko jau XIX a.[19]

Švedų istorikas T. Jernas (Thomas Hiärn, 1638–1678) savo kronikoje Ehst-, Lyf- und Lettlaendische Geschichte (aprašomi įvykiai iki 1639 m.) kalba, kad Vidžemėje lyvių buvo likę mažai (daugiausia Salacos, Limbažių, Liepupės, Nabės ir Vainižių apylinkėse), o Kurše jų buvę daugiau, be to, tenai jie nesituokę su latviais.[20]

Lyvių šiuo metu tiek mažai, tų, kurie gyvena siaurame Salacos pakrantės ruože Limbažių, Liepupės, Nabės ir Vainižių link, kaip buvo sakyta anksčiau. Jie beveik kasdien kalba latviškai, nes gyvena kartu [su latviais] ir pamaldose turi verstis latvių kalba. Tačiau tie, kurie išlikę Kurše, verčiau tuokiasi ne su latviais, o su saviškiais. Nors ir latvių aplinkui nėra itin daug, nes jie bijo burtų, kuriuos jie [= lyviai] dažnai naudoja.

T. Jerno pastebėjimai apie lyvių padėtį maždaug 1665 m.[21]
Thumb
1863 m. Londone Kuršo lyvių rytų patarme išleistos Evangelijos pagal Matą antraštinis puslapis

Savo tyrime Versuch über die Alterthümer Lieflands und seiner Völker besonders der Letten (1778 m.) vokiečių rašytojas dvasininkas J. L. Bergeris (Johann Ludwig Börger, 1730–1791) rašo, kad yra sutikęs lyvių ne tik prie Salacos, bet ir, 15 metų iki publikuojant darbą, netoli Rygos, už 15 km nuo jos buvusioje Rembergės smuklėje.[22]

Be iki tol turėtų pavienių lyviškų žodžių sąrašų (arba ankstyvosiose kronikose paminėtų lyvių asmenvardžių ir vietovardžių), pirmasis kada nors išleistas tekstas lyvių kalba − tai į Salacos tarmę verstas „Tėve mūsų“, kurį latvių dvasininkas ir švietėjas G. Bergmanis (1749–1814) 1789 m. išspausdino tekstų rinkinyje Das Gebeth des Herrn oder Vaterunsersammlung.[23]

Bene reikšmingiausias posūkis lyvių kalbos istorijoje – tai suomių kilmės kalbininko A. Šiogreno (Andereas Johan Sjögren, 1794–1855) ir vokiečių-švedų kilmės estų kalbininko F. Vydemano (Ferdinand Johann Wiedemann, 1805–1887) parengti ir 1861 m. dviem tomais Sankt Peterburge išleisti gramatika bei žodynas (Joh. A. Sjögren, F. Joh. Wiedemann: Livische Grammatik nebst Sprachproben ir Livisch-deutsches und deutsch-livisches Wörterbuch).[24]

Vėliau Vydemanas prisidėjusiems prie Lyvių–vokiečių–lyvių žodyno rengimo savo informantams Nikai Polmaniui ir Janiui Princiui bei šio sūnums Janiui ir Pėteriui nurodė Evangeliją pagal Matą versti tiek į Kuršo lyvių vakarų, tiek į rytų patarmes. Vydemanas evangeliją suredagavo ir 1863 m., remiamas L. L. Bonaparto, Londone rado galimybę ją išspausdinti vakarų patarme kaip Das Evangelium Matthäi in den westlischen Dialect des Livischen übersetzt von dem Liven J. Prinz und dessen Söhnen P. Prinz und J. P. Prinz ir rytų patarme kaip Das Evangelium Matthäi in den östlichen Dialect des Livischen zum ersten Male übersetzt von dem Liven N. Pollmann. Vėrio teigimu, išleidus Vydemano redaguotą Polmanio ir Princio Evangelijos pagal Matą vertimą, prasidėjo nuolatinė lyvių rašomosios kalbos raida.[25]

Kita knyga lyvių kalba (taip pat Evangelija pagal Matą) 1880 metais išleista Sankt Peterburge, rašyba grįsta tuo metu vartotąja vokiečių ir latvių kalbose. Vertimo autorius nežinomas.[26]

Paskutinis Salacos tarme šnekėjęs žmogus mirė 1868 m.[27] 1860 m. 12-oje Šiaurės Kuršo kaimų gyveno apie 3 000 lyvių, apie 2 000 iš jų kalbėjo lyviškai. Suomių kalbininko E. N. Setelės (Emil Nestor Setälä) apskaičiavimais, XIX amžiaus pabaigoje (1888 m.) lyviškai kalbėjo 2 929 žmonės.[28]

XX amžius

Thumb
Laikraštis „Lyvis“ (Līvli; 1939 m.)

Pirmojo pasaulinio karo metais lyviai iš savo pajūrio kaimų buvo priverstinai evakuoti. Į nusiaubtus namus jiems buvo leista grįžti 1920 m., kai Latvija jau buvo tapusi nepriklausoma valstybe.[29] Šis tremties laikotarpis (1915–1919) lyvių istorijoje žinomas kaip ulzajtõbāiga '(lyvių) išvarymo metas'. Grįžo ne visi, lyvių bendruomenės išskirstymas susilpnino kalbos vartojimą.[30]

1925 m. lyvių buvo likę 1 238.[31] Iki Antrojo pasaulinio karo lyvių kalbą daugiausia tyrinėjo suomių ir estų kalbininkai E. N. Setelė, L. Ketunenas, L. Postis, O. Loritsas ir P. Aristė.[32] Dažniausiai suomių ir estų organizacijų pastangomis, nuo 1920 iki 1939 metų lyvių kalba buvo išleistos kelios dešimtys knygų – prasidėjo lyvių tautinis atgimimas.[33] Suomių organizacijos teikė pagalbą lyviams įgyti profesinį ir aukštąjį išsilavinimą Suomijoje.[34]

1921 m. išspausdintas pirmasis vadovėlis (skaitymo knyga) lyvių kalba Ežmi Līvәd lugdәbrōntәz[35] (Pirmoji lyvių skaitymo knyga), sudarytojas – estų kalbininkas Oskaras Loritsas. Iš viso 1921–1926 m. buvo išleistos penkios tokios skaitymo knygos. Jos tarnavo tiek kaip skaitiniai lyvių kalba, tiek tam tikru atžvilgiu atliko laikraščio arba metraščio funkcijas. 1920–1940 m., „antrojo atgimimo“ lakotarpiu, lyvių kultūra formavosi daugiausia rytų lyvių patarmės pagrindu.[33] 1923 metais įkurta lyvių organizacija – Lyvių sąjunga,[36] tais pačiais metais fakultatyviai (kaip nebūtino, pasirenkamo dalyko) mokyklose pradėta mokyti lyvių kalbos: M. Lepstė 15 metų lankėsi lyvių kaimų mokyklose ir mokė visus norinčiuosius.[34] 1923 m. lyvių raidyno normintojas, kultūrininkas ir poetas Karlis Staltė (lyv. Kōrli Stalte) sukūrė lyvių himno Min izāmō (Mano tėvyne) žodžius,

Thumb
Pirmasis lyvių poezijos rinkinys (1924 m.)

o 1924 m. Taline buvo išleistas šio poeto 28-ių eilėraščių rinkinys Līvõ lōlõd (Lyvių dainos).[33][37] 1931 m. lyviškai buvo pradėtas leisti mėnesinis laikraštis Līvli (Lyvis), jame savo darbus publikavo poetai ir rašytojai, taip pat buvo rašoma apie kultūros ir lyvių gyvenimo įvykius.[33] 1935 m. P. Dambergas lyvių kalba Helsinkyje išleido chrestomatiją Jemakīel lugdõbrāntõz skūol ja kuod pierast (Skaitymo knyga gimtąja kalba mokyklai ir namams), ši knyga laikoma viena iš geriausiųjų, išspausdintų lyvių kalba.[38][39]

Thumb
L. Ketuneno Lyvių–vokiečių kalbų žodynas ir gramatikos įvadas (1938 m.) – iki šiol vertinamas vienas didžiausių lyvių kalbai skirtų veikalų

Tarpukariu lyvių kalbos saugojimo ir tyrimo srityje svarbus vaidmuo teko suomių profesoriui Lauriui Ketunenui: 1938 m. jis pasirūpino išleisti išsamų Lyvių–vokiečių kalbų žodyną ir lyvių kalbos fonetikos bei morfologijos aprašą. L. Ketuneno darbai iki šiol išlieka kaip vertingas lyvių kalbos šaltinis, nes juose vartojama tiksli fonetinė transkripcija ir pateikta daug unikalios informacijos.[40] 1942 m. Helsinkyje dar pasirodė Naujasis Testamentas, jį, vadovaujamas suomių kalbininko L. Ketuneno, vertė Karlis Staltė.[41] Po Antrojo pasaulinio karo knygos lyvių kalba jau nebebuvo leidžiamos.[42]

Antrasis pasaulinis karas sudavė skaudų smūgį lyvių kalbos vartotojams: pajūryje gyvenantiems lyviams dėl jūros kontrolės karo metu buvo apribotos žvejybos, pagrindinio išgyvenimo šaltinio, galimybės, dalis jų žuvo Kuršo mūšiuose, o daugybė kitų iš savo gimtųjų gyvenviečių buvo išblaškyti po visą Latviją, Estiją ir Sovietų Sąjungą, kai kurie pasitraukė į Vakarus. Po karo, skirtingais apskaičiavimais, tebuvo likę 500–800 lyvių.[43][44] Pokariu Estijos Tartu universitetas surengė dvi lyvių kalbos, etnologijos ir etnografijos ekspedicijas (1948–1950 ir 1955–1956 metais),[45] tačiau lyvių buvo jau tik 200–500, o mokančiųjų lyviškai – dar mažiau. 1970 m. surašyme lyviai į tautų sąrašą nebeįtraukiami, o pasuose uždrausta įrašyti tautybę „lyvis (-ė)”.[31] Įžymūs tuo laikotarpiu iškilę lyvių kalbos tyrėjai – estų finougristai E. Vėris (E. Vääri)[46] ir T. Vytsas (T.-R. Viitso).[47]

8–9 dešimtmečiuose buvo atlikta formali bendrinės lyvių kalbos reforma: buvo pašalinti Kuršo vidurinės patarmės (Lielirbės) bruožai ir galutinai pereita prie Kuršo rytų patarmės normų, o rašyboje atsisakyta nuo XIX a. pabaigos – XX a. pradžios nebevartojamų balsių žymėjimo raidėmis <у> ir <ö>. Vis dėlto tuo metu buvo nutraukta jau ne vieno dešimtmečio lyvių kalbos raštijos tradicija: po Sovietų Sąjungos okupacijos beveik nebeliko galimybių spausdinti lyviškų leidinių, kartkartėmis būdavo publikuojami tik rankraščiai. 8–9 dešimtmečiuose lyviškai daugiausia rašė trys autoriai: Pėteris Dambergas, Paulynė Kliavinia ir Alfonas Bertholdas.[48] 1972 m. buvo įkurti lyvių ansambliai Līvlist ir Kāndla, o 1976 m. sutuoktiniai lyviai Helmė ir Dainis Staltai (Helmī Stalte, Dainis Stalts) įkūrė garsų folkloro ansamblį Skandinieki, ansamblis tęsia veiklą iki šiol: atliekamos lyvių ir latvių dainos, populiarinama tautinė lyvių ir latvių kultūra, išleista dainų albumų, į kuriuos įtraukta ir lyviškų dainų.[49] Lyvių patriotas, folkloro ansamblio Skandinieki įkūrėjas Dainis Staltas suvaidino ryškų vaidmenį atkuriant Latvijos nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.[50]

1989 m. gyventojų surašymo duomenimis, lyvių buvo 226 ir 43,8 % iš jų lyvių kalba buvo gimtoji.[51] Pasak kitų šaltinių, 1990 m. Latvijai atkūrus nepriklausomybę, jau tik 35 žmonės galėjo šnekėti lyvių kalba ir vos 15 – laisvai.[43] 1991 m. įstatymu lyviai buvo pripažinti Latvijos autochtonais, valstybė įsipareigojo ginti ir saugoti lyvių kalbą, rūpintis jų kultūrine bei istorine aplinka, ir tuo tikslu lyvių senųjų kaimų pajūrio ruože buvo įteisinta lyvių teritorija, vadinama Līvõd Rānda (Lyvių pakrantė). 1991 m. išleistas Latvių–lyvių pokalbių žodynas (autorės − V. Šuvcanė ir E. Žagarė).[52] 1992 m. atnaujinta laikraščio Līvli (Lyvis) leidyba. 1993 m. buvo atkurta tuo metu 142 narius vienijusi Lyvių sąjunga, turinti kalbos, kraštotyros ir kultūros bei istorijos skyrius.[53] 1993 m. išleistas atnaujintojo laikraščio Līvli vienintelis priedas vien tik lyvių kalba Līvli +,[54] o 1994 m. įsteigtas Lyvių kultūros centras (Līvõ Kultūr sidām), kuris tais pačiais metais lyviškai išleido pirmąjį žurnalo apie lyvių kultūrą, meną ir lyvių tautinio judėjimo veikėjus Õvā (Srovė) numerį (1994–1995 m. iš viso išleisti trys šio žurnalo numeriai).[55][52]

Thumb
Pirmoji lyvių poezijos antologija (1998 m.)

Remiama Atvirosios visuomenės instituto, 1998 m. buvo publikuota ir Suomijoje bei Estijoje pristatyta pirmoji visų žinomų lyvių poetų antologija Ma akūb sīnda vizzõ, tūrska! (Aš pagausiu tave, menke!).[56][57] 2000 m. Rygoje buvo išleistas Līvõ kēļ. Piški optõbrōntõz (Lyvių kalba. Mažasis vadovėlis), autorė – Estijos kalbininkė Kerstė Boiko (Kersti Boiko). Remiamas Kultūros kapitalo fondo, šis vadovėlis išleistas tuometinio Suomijos prezidento Marčio Ahtisario (Martti Ahtisaari) Lyvių sąjungai dovanotomis lėšomis.[58]

XXI amžius

2006 m. Lyvių kultūros centras įkūrė interneto portalą lyvių, latvių ir anglų kalbomis Livones.net, kuriame pateikiama informacija apie lyvių kalbą, istoriją ir kultūrą.[59] Reikšmingas XXI a. lyvių kalbos ir kultūros įvykis – 2012 m. Tartu universiteto ir Latvių kalbos agentūros išleistas iki šiol didžiausias T. Vytso parengtas Lyvių-estų-latvių žodynas.[60]

2018 m. rugpjūčio 21 d. pasirašyti Latvijos universiteto Lyvių instituto steigimo dokumentai ir po mėnesio, rugsėjo 21 d. Rygoje, Latvijos universiteto Didžiojoje auloje buvo surengta jo atidarymo šventė. Lyvių institutas – pirmoji Latvijoje finougristikos institucija, jos veikla sutelkta į lyvių kalbą, tautosaką, etnografiją ir naujųjų laikų istoriją. Šis institutas bendradarbiauja su užsienio finougristikos centrais: Tartu, Helsinkio, Upsalos, Getingeno ir kitais universitetais.[61][62]

2022 m. spalį lyvių aktyvistai Renatė ir Janis Medniai (Renāte Medne, Jānis Mednis) lyvių kalbos specialistų padedami išleido vadovėlį Kūldaläpš. Zeltabērns (lyv. kūldaläpš 'auksinis vaikas', latv. zeltabērns 't. p.'). Šis lyvių kalbos vadovėlis skirtas tiek vaikams, tiek jų tėvams. Vadovėlio išleidimo metu Mednių dukteriai Kuldei (Kuldi) buvo pustrečių metų, ir teigiama, kad ji yra vienintelis vaikas, kuriam gimtoji kalba – lyvių, ji supranta tik šią kalbą, nes tėvai nuo gimimo su ja bendravo tik lyviškai; sutuoktiniai Medniai tarpusavyje irgi kasdien bendrauja šia kalba. Vadovėlis pavadintas dukters Kuldės garbei (lyv. kūlda 'auksas', lyv. kuldi 'auksinis').[1][63]

Thumb
Vadovėlis „Kūldaläpš. Zeltabērns“ („Auksinis vaikas“) (2022 m.)

2022 m. pabaigoje į Latvijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtraukta Vidžemės lyvių kultūrinė erdvė, kurios tapatybės pagrindas – Vidžemės lyvių kalbos ir kultūros paveldas.[64]

Skatindamas lyvių kitados gyventas savivaldybes įsisąmoninti ir atskleisti savo lyviškas šaknis, ieškoti lyviškumo ir jį parodyti savo savivaldybių vaizduose, renginiuose ir kasdienybėje, Lyvių institutas su UNESCO Latvijos nacionaline komisija ir Latvijos nacionaliniu kultūros centru 2023 metus paskelbė Lyvių paveldo metais (lyv. Līvõd pierāndõks āigast) ir įgyvendino įvairių institucijų bei aktyvistų inicijuotus renginius.[65] Pagrindinis Lyvių paveldo metų įvykis – buvo įteisinta Lyvių paveldo diena, minima pirmąjį sekmadienį po pavasario lygiadienio, tais metais švęsta kovo 26 d.[66]

2023 m. sausį po ilgos kovos (pavyzdžiui, pasitelkiant meninę akciją Jokių lyvių nėra)[67] prie Talsų savivaldybės ribos buvo pastatyti pirmieji iš 171-o valstybinį standartą atitinkančių kelio ženklų latvių ir lyvių kalbomis.[68] Nuo 2021 m. panašūs ženklai su latgalietiškais užrašais statomi Latgaloje.[69] Tais pačiais metais Visuotinėje XXVII latvių dainų ir XVII šokių šventėje pirmą kartą per šventės istoriją (didžiajame chorų koncerte Arimas. Dainos kelias (latv. Tīrums. Dziesmas ceļš) buvo atliktas muzikos kūrinys lyvių kalba – Inesės Zanderės ir Valto Pūcės kūrinių ciklo Ateinantieji (latv. Nācēji) II dalis Ateina lyviai (latv. Lībieši nāk).[70]

2024 m. sausio 15 d. Valstybinės kalbos centro potvarkiu įkurta Lyvių kalbos ekspertų komisija, besirūpinanti įvairiais lyvių kalbos rašybos ir standartizavimo klausimais.[71] 2024 m. kovo 15 d. komisijos pirmininku išrinktas Tartu universiteto profesorius Karlas Pajusalu, sekretoriumi – Lyvių instituto vadovas Valtas Ernštreitas. Patvirtinti bendrinės lyvių kalbos ir Salacos tarmės raidynai.[72]

Jei nepaisytume įkvepiančio Mednių šeimos pavyzdžio, lyvių kalbos padėtis išlieka sunki: paskutiniai tarpusavyje lyviškai buityje bendravę žmonės buvo Viktoras Bertholdas (1921–2009) ir jo žmona Marta (1925–1994). Po paskutinės lyvių kaip gimtosios kalbos vartotojos, 103 metų sulaukusios, ilgai Kanadoje gyvenusios Grizeldos Kristinios mirties (2013 m.),[73] pasaulyje, pagal optimistiškus 2012 m. apskaičiavimus, yra iki 210 A1 (būtiniausi žodžiai, posakiai) ir A2 (beveik patenkinamai) lygiais kalbančių žmonių, o B1 (neblogai) ir aukštesniais lygiais kalbančiųjų – 40, ir tik pusė iš jų yra lyvių kilmės.[5]

Pastaraisiais dešimtmečiais žinomesni lyvių rašytojai ir poetai – Uldis Krastas (Uldis Krasts), Baiba Damberga ir Valtas Ernštreitas (lyv. Valt Ernštreit).[74] Pagrindinis šių dienų žiniasklaidos šaltinis − internetinis kalbos ir kultūros portalas lyvių, latvių ir anglų kalbomis Livones.net. Siekiant veiksmingiau gaivinti lyvių kalbą ir stiprinti tautinę tapatybę, neapsiribojama mokomosios medžiagos leidyba – lyvių kalba įtraukiama į platesnį kontekstą: reguliariai rengiamose lyvių dienose, lyvių kalbos vasaros stovyklose supažindinama su lyvių folkloru ir tautine kultūra, kiekvieną rugpjūtį Mazirbėje organizuojama Lyvių šventė (Līvõd Pivād), dalyvaujama Finougrų tautų festivaliuose.[75] Suburta lyvių ansamblių, o Skandiniekų[76] veiklą tęsianti ir lyvių bei estų folkloro grupėse Tuļļi Lum (Karštas sniegas) bei Tai Tai[77] dalyvaujanti Julgė Staltė (Julgī Stalte) šiuo metu yra viena iš žinomiausių lyvių kalbos ir tautinės kultūros propaguotojų.[78]

Remove ads

Tarmės

Thumb
Lyvių kalba Latvijoje X–XII a.
  Lyvių kalbos plotas: kairėje – Kuršo tarmė, dešinėje – Vidžemės Salacos.

Vaga edriksub
Tilmats valpunniz umarpūs
Virgo tara-aģis tüömķis

sīt ta abvuigli edriksub
peslinķiz tsiriksimis

tsirlinķizt liriksimist
ommel tieb pesa

vaga edriksub
ķularäk kažis jūges

kyuremis mis vīb
Valgama puol

sīt ēzkyrdlim kus
mer om set kūld

tempi ama unnen
synad rāndkielst

kylbubed edriksub
vaga gramatikes

Teksto pavyzdys (eilėraštis) Salacos lyvių tarme (aut. Ķempi Kārl, 2025 m.).[79]

Anksčiau lyvių kalboje buvo dvi pagrindines tarmės: Kuršo ir Vidžemėje Salacos.[80][81] Vidžemės Salacos tarme šnekėta apie Limbažius, Liepupę, Nabę, Vainižius ir kitose vietovėse. Ši palyginti prastai dokumentuota tarmė išnyko XIX amžiuje: 1846 metais Šiogrenas suskaičiavo 22 Salacos tarme kalbančius žmones, 1858 m. F. Vydemanas rado jau tik 8 šią tarmę vartojančius senukus, o paskutinis iš jų mirė 1868 m.[27] Saugant lyviškąją tapatybę, šiomis dienomis rengiami reguliarūs Vidžemės lyvių palikuonių susitikimai, šventės. Iš aktyvesnių Vidžemės lyvių organizacijų minėtina 2015 m. įkurta draugija Mazsalacas draugi („Mazsalacos draugai“).[82] Vidžemės Salacos lyvių tarmę stengiamasi gaivinti: 2013 m. šia tarme buvo išleistas eilėraščių rinkinys Salats joug kolm aģa („Salacos upės trys krantai”) su vertimu į estų ir latvių kalbas. Autorius – Tartu universiteto profesorius Karlas Pajusalu (est. Karl Pajusalu, slapyvardis – Ķempi Kārl). Tai pirmoji Salacos lyvių tarme išleista knyga.[83]

Kuršo tarmė skirstyta į tris patarmes: rytų, vidurio ir vakarų. Šių patarmių skirtumai nedideli. XX a. viduryje Latvijoje buvo 12 Kuršo tarme šnekančių kaimų: rytų patarme – Melnsile (lyv. Mustānum), Kolkoje (lyv. Kūolka), Vaidėje (lyv. Vaid), Saunage (lyv. Sǟnag), Pitrage (lyv. Pitrõg), Košrage (lyv. Kuoštrõg), Mazirbėje (lyv. Irē), Sykrage (lyv. Sīkrõg) ir Jauncieme (lyv. Ūžkilā), vidurio − Lielirbėje (lyv. Īra), vakarų patarme − Mikeltuornyje (lyv. Pizā) ir Lūžnioje (lyv. Lūž).[84][85]Kadangi Salacos tarmė palyginti seniai išnykusi, dabar Kuršo patarmės dažniausiai vadinamos tiesiog tarmėmis.

Bendrinės kalbos ištakomis gali būti laikomi Evangelijos pagal Matą vertimai tiek į rytų, tiek į vakarų Kuršo patarmes (1883 m.) Vis dėlto 1880–1943 metais bendrinė lyvių kalba buvo grindžiama rytų patarme, tačiau kaip išlyga buvo palikta ir vidurio patarmės ypatybių, o 1970–1980 metais bendrinėje kalboje jų buvo atsisakyta.[86]

Remove ads

Oficialus statusas

Thumb
Līvõd Rānda (Lyvių pakrantė) – Latvijos Respublikos įstatymų saugoma lyvių kalbos, kultūros bei istorijos teritorija
Thumb
Lyvių tautos namai Mazirbėje

1991 m. kovo 18 d. priėmus Latvijos Respublikos įstatymą „Dėl laisvos Latvijos tautinių bei etninių grupių raidos ir teisių į kultūrinę autonomiją”, įteisintas lyvių, kaip „vienos iš senųjų ir pagrindinių Latvijos tautų”, statusas. 1991 m. vasario 4 d. lyvių senųjų kaimų pajūrio ruože buvo įteisinta lyvių kalbos, kultūros, istorijos ir tautinio paveldo išsaugojimo teritorija Līvõd Rānda (Lyvių pakrantė), ji driekiasi per Ventspilio, Dundagos ir Ruojos savivaldybes ir aprėpia 285 km² plotą. Tačiau nuo 2003 m. šios teritorijos programų finansavimas pristabdytas.[87] 1999 m. gruodžio 9 d. valstybiniu lygiu nustatyta lyvių kalbos teisinė padėtis, ir, remiantis 1999 m. gruodžio 21 d. Latvijos Respublikos Valstybinės kalbos įstatymo 4 straipsniu, valstybė įsipareigoja rūpintis lyvių, kaip senosios vietinės (autochtoninės), kalbos išsaugojimu, gynimu ir plėtote.[88] Teisiniuose Latvijos aktuose lyvių kalba laikoma vienintele nesvetimąja (neužsienine) Latvijos kalba greta latvių kalbos.[89] Nuo 1995 m. lyvių kalba ir lyvių kultūrinės vertybės įtrauktos į Latvijos tautinio kultūros paveldo sąrašą.[90]

Remove ads

Abėcėlė

Thumb
Lyvių kalbos abėcėlė ir skaitymo pradžiamokslis „Jelzi sõnā“ („Gyvasis žodis“) (2011 m.)

Vytso siūlymu, lyvių kalbos raidyną sudaro 31 pagrindinė raidė: <A Ä B D Ḑ E F G H I J K L Ļ M N Ņ O Ȯ Õ P R Ŗ S Š T Ț U V Z Ž>. Greta pagrindinių, vartojamos raidės su brūkšneliu ilgiesiems balsiams žymėti: <Ā Ǟ Ē Ī Ō Ȱ Ȭ Ū>.[91] Raidės <C Q W X Y> rašomos tikriniuose svetimų kalbų žodžiuose. Pagal lyvių kalbos taisykles, svetimų kalbų tikriniai žodžiai rašomi išlaikant jų diakritinius ženklus.[92]

Galbūt dėl anksčiau buvusių techninių sunkumų minkštoji <Ț> neretai klaidingai žymima sedile – <Ţ> . Eversonas pabrėžia, kad lyvių (ir latvių) minkštosios raidės visada turi būti rašomos su kableliu, nors dėl istorinės klaidos latvių (ir lyvių) minkštosios raidės klasifikuojamos kaip parašytos su sedile.[93]

Nuo mėnraščio Līvli (Lyvis) pirmojo numerio, išleisto 1931 metais apie Kalėdas, bandyta iš naujo įvesti sulūpintus priešakinės eilės balsius, kurie XIX–XX amžių sandūroje neteko sulūpintos tarties. Buvo vartojamos raidės <ö> ir < y> (ilgosios poros: <ȫ> ir <ȳ>) žodžiuose, kuriuose istoriškai yra buvęs sulūpintas priešakinės eilės balsis, pavyzdžiui, ykš ir kylā. Raidė < y> vietoj <ü> galėjo būti pasirinkta todėl, kad ji buvo prieinamesnė spausdinimo mašinėlėse, ir galbūt dėl to, kad dauguma lyvių leidinių buvo spausdinami Suomijoje.[94] Šiuolaikinėje lyvių gramatikoje istoriniai sulūpinti priešakinės eilės balsiai neatspindimi – ikš, kilā.

Iš viso šiuolaikinėje rašyboje pasitelkiamos 39 raidės.

A a Ā ā Ä ä Ǟ ǟ B b D d Ḑ ḑ E e Ē ē F f G g
H h I i Ī ī J j K k L l Ļ ļ M m N n Ņ ņ O o
Ō ō Ȯ ȯ Ȱ ȱ Õ õ Ȭ ȭ P p R r Ŗ ŗ S s Š š T t
Ț ț U u Ū ū V v Z z Ž ž
Remove ads

Fonologija ir prozodija

Balsiai

Remiantis K. Mozliu (Moseley) ir T. Vytsu (Viitso), lyvių kalbos raidės atitinka tokias balsių vertes:

  • <ȯ> yra nesulūpintas vidurio aukštutinio pakilimo užpakalinės eilės balsis. Tiek Mozlis (Moseley),[95] tiek Vytsas[91] dėl to beveik sutaria. TFA jis žymimas kaip /ɤ/ ir atitinka estų raidės <õ> vertę.
  • <õ> kirčiuotame skiemenyje yra nesulūpintas aukšto pakilimo užpakalinės eilės balsis, kaip apibūdina Vytsas.[91] TFA jis būtų žymimas /ɯ/, šis garsas turimas tiurkų ir korėjiečių kalbose. Mozlis jį apibūdina kaip „vidurinio pakilimo vidurinės eilės balsį” ir priduria, kad lyvių kalboje yra ir šva, tačiau šva taip pat yra vidurinio pakilimo vidurinės eilės balsis. Tikriausiai Mozlis bus suklydęs. Vytsas lyvių <õ> prilygina estų bei vepsų <õ> ir patikslina, kad jis yra paaukštintas ir atitinka /ɯ/ vertę (estų <õ> vertė /ɤ/ yra tos pačios eilės, bet žemesnio pakilimo).[96]
  • Nekirčiuotame skiemenyje <õ> yra jau minėtasis vidurinio pakilimo vidurinės eilės balsis, TFA žymimas kaip /ə/. (Savo knygoje Mozlis visur naudoja < e> šva žymėti, įprastinėje lyvių rašyboje visus šiuos ne pirmame skiemenyje esančius < e> atitinka <õ>.)
  • Ilgoji raidė <ō> rytų lyvių tarmėje žymi du skirtingus garsus: suapvalintą vidurio aukštutinio pakilimo užpakalinės eilės balsį /oː/ ir suapvalintą žemutinio pakilimo užpakalinės eilės balsį /ɒː/,[92] o jis Lyvių–estų–latvių žodyne žymimas kaip <ǭ>, tokia raidė nėra vartojama bendrinės lyvių kalbos rašyboje.
  • < i> žymi nesuapvalintą aukštutinio pakilimo priešakinės eilės balsį /i/.[95]
  • < e> žymi nesuapvalintą vidurinio pakilimo priešakinės eilės balsį /e/.[95]
  • <ä> žymi nesuapvalintą žemutinio pakilimo priešakinės eilės balsį /æ/.[95]
  • < a> žymi nesuapvalintą žemutinio pakilimo užpakalinės eilės bals /ɑ/.[95]
  • < u> žymi suapvalintą aukštutinio pakilimo užpakalinės eilės balsį /u/.[95]

TFA balsių lentelėje balsiai gali būti pavaizduoti taip:

Priešakinės eilės Beveik priešakinės Vidurinės eilės Beveik vidurinės Užpakalinės eilės
Aukštutinio pakilimo
Thumb
i • y
ɨ • ʉ
ɯ • u
ɪ • ʏ
• ʊ
e • ø
ɘ • ɵ
ɤ • o
ə
ɛ • œ
ɜ • ɞ
ʌ • ɔ
æ
ɐ
a • ɶ
ɑ • ɒ
Beveik aukštutinio
Vidurio aukštutinio
Vidurinio
Vidurio žemutinio
Beveik žemutinio
Žemutinio pakilimo

Visi šie balsiai gali būti ir ilgieji, ir trumpieji, išskyrus /ə/, kuris gali būti tiktai trumpasis, o /ɒː/ – tiktai ilgasis.

Ši lentelė turi variacijų, pavyzdžiui, vidurinio pakilimo balsiai /e̞ ɤ̞ o̞/ paprastai rašomi be žemumo ženklo ◌̞, taip nurodoma ir aukščiau pateiktoje lentelėje. Pasakytina, kad Vytsas /ɤ/ ir /o/ apibūdina tiesiog kaip aukštojo vidurinio pakilimo (taigi /ɤ o/, o ne kaip /ɤ̞ o̞/), tačiau kitąsyk <ȯ> jis vadina vidurio aukštutiniu nesulūpintu balsiu, jei čia turimas vidurinis pakilimas, jį atitiktų /ɤ̞/. Mozlis nepateikia aiškios raidės < o> vertės ją vadindamas „pusiau suapvalintu užpakalinės eilės balsiu” ir nenurodydamas jo pakilimo (tokia sąvoka kaip „pusiau suapvalintas” (originale half-rounded) neegzistuoja, matyt, tai yra klaida ir omenyje turėta mid-rounded, t. y. „vidurinio pakilimo suapvalintas balsis”), o raidės <ȯ> vertę jis apibrėžia kaip nesuapvalintą vidurinio pakilimo užpakalinės eilės balsį (TFA tiksliai užrašoma kaip /ɤ̞/, o ne kaip /ɤ/).[95] Priešakinės eilės žemutinio pakilimo balsis /a/ dažnai rašomas kaip /æ/, o žymėjimas /a/ patogumo dėlei dažnai naudojamas vidurinės arba užpakalinės eilių žemutinio pakilimo balsiui /ɑ/ užrašyti. Tokiu būdu galima lentelės versija, kurioje visų trijų eilių balsiai būtų suskirstyti lygiai į tris pakilimus (žiūrint sudarytų tris gulsčias linijas): aukštutinio pakilimo /i ɯ u/, vidurinio /e̞ ə ɤ̞ o̞/ ir žemutinio /a ɑ ɒ/.

Remove ads

Šaltiniai ir literatūros išnašos

  1. [1]
    „„Kūldaläpš. Zeltabērns“ – izdota lībiešu valodas grāmata bērniem un vecākiem“. Latvijas Sabiedriskie Mediji (LSM.lv). 2022-10-18. Nuoroda tikrinta 2022-10-19.
  2. [2]
    The Times Europe (2013-06-05): Death of a language: last ever speaker of Livonian passes away aged 103 (anglų k.); tikrinta 2017-02-08
  3. [3]
    livones.net (2011-12-14): Lyvių kalbos padėtis Archyvuota kopija 2014-02-02 iš Wayback Machine projekto. (latvių k.); tikrinta 2017-02-09
  4. [4]
    1999 m. gruodžio 21 d. Latvijos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 5. str.; tikrinta 2017-02-07
  5. [5]
    Ernštreits V. „Livonian in the 21st century”. Études finno-ougriennes, 44 (janvier 2012). Numéro spécial „Les langues finno-ougriennes aujourd’hui”, Paris, ADÉFO; L’Harmattan, (2014) p. 127–144, ISSN 0071-2051, ISBN 978-2-343-02592-6, EAN 9782343025926
  6. [6]
    Lyvių kultūros ir kalbos portalas „Livones.net” (2011-12-12): Lyvių kalba Archyvuota kopija 2014-12-22 iš Wayback Machine projekto. (latvių k.); tikrinta 2017-03-10
  7. [7]
    Лаанест, А. (1975). „Прибалтийско-финские языки“. Основы финно-угорского языкознания (прибалтийско-финские, саамские и мордовские языки). М.: Наука. p. 18.
  8. [8]
    Цыпанов, Е. А. (2008). „Ливский язык“. Сравнительный обзор финно-угорских языков (PDF). Сыктывкар: Кола. p. 191. ISBN 5-8818-6835-2. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: kontrolinė suma (pagalba)
  9. [9]
    Viitso T.-R. (1998). „Fennic“. The Uralic languages. London – New York: Routledge. pp. 101–102.
  10. [10]
    Viitso 1994, p. 262.
  11. [11]
    Viitso 1994, p. 261.
  12. [12]
    Viitso 1994, p. 266.
  13. [13]
    Vääri & Karma 1994, p. 227.
  14. [14]
    Hirša 1994, p. 201.
  15. [15]
    Hirša 1994, p. 204.
  16. [16]
    Grünthal 2013, p. 25š.
  17. [17]
    Grünthal 2013, p. 257.
  18. [18]
    Vääri & Karma 1994, p. 227.—228.
  19. [19]
    Grünthal 2013, p. 256.
  20. [20]
    Vääri & Karma 1994, p. 229.
  21. [21]
    Grünthal 2013, p. 258.
  22. [22]
    Vääri & Karma 1994, p. 230.
  23. [23]
    Vääri & Karma 1994, p. 231.
  24. [24]
    Vääri & Karma 1994, p. 232.—233.
  25. [25]
    Vääri & Karma 1994, p. 234.
  26. [26]
    Ernštreits V. (2007). Livonian Orthography. Linguistica Uralica. t. XLIII, Nr. 1., p. 15. ISSN 0868-4731 (žr. internete); tikrinta 2017-02-03
  27. [27]
    Moseley 2002, p. 6.
  28. [28]
    Moseley 2002, p. 7.
  29. [29]
    Latvijos istorijos enciklopedija (letonika.lv), (latvių k.); tikrinta 2017-04-23
  30. [30]
    Lyvių-estų-latvių žodynas. Sudarytojo pratarmė Archyvuota kopija 2017-07-13 iš Wayback Machine projekto. (latvių k.); tikrinta 2017-04-23
  31. [31]
    Latvijas vēstnesis (04.08.2000., Nr. 278/280 (2189/2191)): (Lyvių kultūros istorija ir aktualijos) (latvių k.); tikrinta 2017-02-03
  32. [32]
    Lyvių kultūros ir kalbos portalas „Livones.net”: Svarbiausieji 1900–1939 m. lyvių istorijos įvykiai Archyvuota kopija 2017-02-11 iš Wayback Machine projekto. (latvių k.); tikrinta 2017-02-03
  33. [33]
    Lyvių kultūros ir kalbos portalas „Livones.net”: Literatūra. Tarp abiejų Pasaulinių karų Archyvuota kopija 2017-02-11 iš Wayback Machine projekto. (latvių k.); tikrinta 2017-02-03
  34. [34]
    Lyvių kultūros ir kalbos portalas „Livones.net”: Kultūrinis ir visuomeninis lyvių gyvenimas. Kalbos mokymas. Archyvuota kopija 2017-02-11 iš Wayback Machine projekto. (latvių k.); tikrinta 2017-02-03
  35. [35]
    J. Valge (sudarytojas) (2021). „Emakeele Selts ja sugulaskeeled“ [Gimtosios kalbos draugija ir giminingos kalbos (aut. T. Tuisk)]. Emakeele Selts 1920–2020 [Gimtosios kalbos draugija 1920–2020 m.] (PDF) (estų). Tallinn: AS Pakett trükikoja. p. 399. ISBN 978-9949-9222-8-4. Nuoroda tikrinta 2025-08-06.
  36. [36]
    Palkimas, Valdas (2007-05-14). „Lyviams – eilinės išnykusios tautelės vaidmuo?“. www.verslosavaite.lt. Delfi. Nuoroda tikrinta 2024-03-12.
  37. [37]
    Lyvių kultūros ir kalbos portalas „Livones.net”: Karlis Staltė Archyvuota kopija 2016-09-26 iš Wayback Machine projekto. (latvių k.); tikrinta 2017-02-03
  38. [38]
    Eesti Entsüklopeedia, t. 14 (2000). P. Damberg. Tallin: Eesti Entsüklopeediakirjastus. p. 45. ISBN 9-985-70064-3.{{cite book}}: CS1 priežiūra: skaitiniai pavadinimai: autorių sąrašas (nuoroda) Damberg, Pētõr;
  39. [39]
    Lyvių kultūros ir kalbos portalas „Livones.net”. Renāte Blumberga: Pēteris Dambergs Archyvuota kopija 2014-12-27 iš Wayback Machine projekto. (latvių k.); tikrinta 2017-02-03
  40. [40]
    Lyvių kultūros ir kalbos portalas „Livones.net”: Didžiausiasis lyvių kalbos žodynas Archyvuota kopija 2017-02-11 iš Wayback Machine projekto. (latvių k.); tikrinta 2017-02-03
  41. [41]
    Moseley 2002, p. 11.
  42. [42]
    Vääri, E. (1966). Pasaulio kalbos. TSRS tautų kalbos: Finougrų ir samodų kalbos. Lyvių kalba. Maskva: Nauka. p. 138.(rusų k.)
  43. [43]
    Žurnalas „Tautinių bendrijų naujienos”, 2016, Nr. 1 (56), p. 28: Lyviai – Latvijos autochtonai; tikrinta 2017-02-03
  44. [44]
    Lyvių kultūra ir istorija Archyvuota kopija 2006-06-15 iš Wayback Machine projekto. (anglų k.); tikrinta 2017-02-03
  45. [45]
    Aristė P. (1958):Lyviai ir lyvių kalba. „Latvijos TSRS Mokslų Akademijos žinios”, Nr. 11, p. 35 (rusų k.)
  46. [46]
    Sven-Erik Soosaar Uurali keelte õpetamise ajaloost Tartu Ülikoolis Archyvuota kopija 2017-02-05 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-02-06
  47. [47]
    Estijos tyrimų informacinė sistema: T.-R. Viitso; tikrinta 2017-02-06
  48. [48]
    Latvija: Lyvių literatūra po Antrojo pasaulinio karo Archyvuota kopija 2017-02-11 iš Wayback Machine projekto. (rusų k.); tikrinta 2017-03-03
  49. [49]
    Latvijos visuomeninės žiniasklaidos portalas (2016-11-08): Folkloro grupė „Skandiniekai” švenčia 40-ąsias sukaktuves (latvių k.); tikrinta 2017-02-03
  50. [50]
    „Alkas” (2014-04-22): Sudie, Didysis Dainiau (nekrologas); tikrinta 2017-02-03
  51. [51]
    Viitso, Т. R. (1993). Pasaulio kalbos. Uralo kalbos. Lyvių kalba. Maskva: Nauka. pp. 76–77. ISBN 5-02-011069-8.(rusų k.)
  52. [52]
    Latvijos istorijos enciklopedija: Lyviai (latvių k.); tikrinta 2017-02-03
  53. [53]
    Lyvių kalbos ir kultūros portalas (2006-06-05): Antrasis Lyvių sąjungos veiklos etapas Archyvuota kopija 2017-02-11 iš Wayback Machine projekto. (latvių k.); tikrinta 2017-02-03
  54. [54]
    V. Ernštreits (2006). „Lībiešu valoda medijos“. Rinkinyje: A. Kalnača (red.). Valodniecība. Somugristika (PDF). Latvijas Universitātes raksti. 708 t. Rīga: Latvijas Universitāte. p. 65. ISBN 9984-802-30-5. ISSN 1407-2157. Nuoroda tikrinta 2025-05-17. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: kontrolinė suma (pagalba)
  55. [55]
    V. Ernštreits (2006). „Lībiešu valoda medijos“. Rinkinyje: A. Kalnača (red.). Valodniecība. Somugristika (PDF). Latvijas Universitātes raksti. 708 t. Rīga: Latvijas Universitāte. p. 63. ISBN 9984-802-30-5. ISSN 1407-2157. Nuoroda tikrinta 2025-05-17. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: kontrolinė suma (pagalba)
  56. [56]
    Delfi.lv:„Kultūras centrā 'Noass' notiks Lībiešu valodas dienas svinēšana“. www.DELFI.lv. 2007-05-17. Nuoroda tikrinta 2017-04-12.
  57. [57]
    „Lībiešu literatūra“. livones.net. 2011-12-12. Suarchyvuotas originalas 2014-12-27. Nuoroda tikrinta 2017-04-12. „Tā ir 1998. gadā Rīgā iznākusī lībiešu dzejas antoloģija „Es viltīgāks par tevi, menca”, kurā apkopoti visu zināmāko lībiešu dzejnieku – pavisam 24 – darbi.“
  58. [58]
    Boiko, K. (2000). Līvõ kēļ. Piški optobrōntõz (latv. Lībiešu valoda. Mazā mācību grāmata). Rīga: SIA „ELPA-2“. p. 2.
  59. [59]
    „Updated portal about Livonian history, language and culture www.livones.net“. valoda.lv (anglų). Latviešu valodas agentūra. Nuoroda tikrinta 2025-05-18.
  60. [60]
    Winkler, E. (2013). Review on: Tiit-Rein Viitso, Līvõkīel-ēstikīel-leţkīel sõnārōntõz.Liivi-eesti-läti sõnaraamat. Lībiešu-igauņu-latviešu vārdnīca. Toimetamine ja läti vasted. Linguistica Uralica, T., Nr. 1. XLVIII. pp. 50–53. Žr. internete
  61. [61]
    livones.net (2018-08-21): Nuodibināts lībiešu institūts; tikrinta 2018-11-16
  62. [62]
    nra.lv Imants Vīksne (2018-09-25): Lībieši izcīna vietu akadēmiskajā telpā; tikrinta 2018-11-16
  63. [63]
    Inese Lūsiņa (2023-03-25). „Sekojot iekšējai balsij“. www.diena.lv. Nuoroda tikrinta 2023-03-28.
  64. [64]
    Arta Skuja; Ilze Puncule-Aginta (2022-12-07). „2023.gadu izsludina par Lībiešu mantojuma gadu“. lsm.lv (Latvijas Sabiedriskie Mediji). Nuoroda tikrinta 2024-02-28.
  65. [65]
    „Lībiešu mantojuma gads – kā brīdinājums latviešiem, cik ātri var izzust tauta un valoda“. Lsm.lv (latvių). 2023-04-15. Nuoroda tikrinta 2024-01-26.
  66. [66]
    „Lībiešu gads“. libiesugads.lv. Nuoroda tikrinta 2024-01-26.
  67. [67]
    „Neļauj izvietot ceļazīmes lībiešu valodā“. Lsm.lv (latvių). 2021-07-21. Nuoroda tikrinta 2024-01-26.
  68. [68]
    Ozola-Balode, Zanda (2023-01-17). „Talsu novada nosaukums tagad arī lībiešu valodā; šādi uzraksti būs vismaz 14 piekrastes ciemos“. Lsm.lv (latvių). Nuoroda tikrinta 2024-01-26.
  69. [69]
    „Balvu novadā ceļazīmes arī latgaliešu rakstu valodā“. Lsm.lv (latvių). 2021-11-24. Nuoroda tikrinta 2024-01-26.
  70. [70]
    „Līvõdõn ja līvõ kīelõn istōrilizt Loul ja daņtš pivād – kūord sūrkontsert "Tīrums. Dziesmas ceļš" ... - LI Līvõd institūt | Facebook“. www.facebook.com. 2023-07-07. Nuoroda tikrinta 2024-01-26.
  71. [71]
    Gundega Blumberga (2024-01-16). „APSTIPRINĀTA LĪBIEŠU VALODAS EKSPERTU KOMISIJA“. livones.net. Nuoroda tikrinta 2024-01-31.
  72. [72]
    „Tämpõ sai kēratõd istōrij - LI Līvõd institūt | Facebook“. www.facebook.com. 2024-03-15. Nuoroda tikrinta 2024-03-15.
  73. [73]
    The Times Europe (2013-06-05): Death of a language: last ever speaker of Livonian passes away aged 103 (anglų k.); tikrinta 2017-02-03
  74. [74]
    Lyvių kultūros ir kalbos portalas „Livones.net”: Lyvių literatūra po II pasaulinio karo Archyvuota kopija 2017-02-11 iš Wayback Machine projekto. (latvių k.); tikrinta 2017-02-03
  75. [75]
    Lyvių kultūros ir kalbos portalas „Livones.net”: Įvykiai Archyvuota kopija 2017-02-11 iš Wayback Machine projekto. (latvių k.); tikrinta 2017-02-03
  76. [76]
    Rygos tarybos švietimo, kultūros ir sporto departamentas. Kultūra Rygoje: Skandinieki (latvių k.); tikrinta 2017-02-03
  77. [77]
    Tinklalapis „MusicBrainz”: Tuļļi Lum; tikrinta 2017-02-03
  78. [78]
    Latvijos visuomeninės žiniasklaidos portalas. Menininko dirbtuvės: Folkloro grupės „Skandinieki” meno vadovė Julgī Stalte (latvių k,); tikrinta 2017-02-03
  79. [79]
    Ķempi Kārl (2025). „Ķempi Kārl. Kuoštrõg. 2025. āģist 16.-18. maikū / Ķempju Kārlis. Košrags. 2025. gada 16.–18. maijs“. livonian.lv. Nuoroda tikrinta 2025-08-06.
  80. [80]
    Laanest А. Lyvių kalba (rusų k.); tikrinta 2017-02-08
  81. [81]
    Иллич-Свитыч, В. М. (1971). Опыт сравнения ностратических языков (t. I. Введение. Сравнительный словарь (b–Ḳ) (PDF). M.: Наука. p. 63.(rusų k.)
  82. [82]
    mazsalaca.lv, Mazsalacas novads (2016-02-02): Biedrība „Mazsalacas draugi“; tikrinta 2018-11-16
  83. [83]
    livones.net, G. Blumberga (2013-07-04): Ķempju Kārļa „Salacas upes trīs krasti”; tikrinta 2018-09-13
  84. [84]
    Аристэ, П. А. (1958). Ливы и ливский язык (Известия АН Латвийской ССР, номер 11). p. 33.
  85. [85]
    Viitso 2013, p. 283.
  86. [86]
    Вийтсо, Т.-Р. (1993). Языки мира. Уральские языки.Ливский язык. M.: Наука. p. 77. ISBN 5-02-011069-8.
  87. [87]
    Latvijos Respublikos Aukščiausiosios tarybos 1993 m. kovo 17 d. posėdžio stenograma; tikrinta 2017-02-07
  88. [88]
    „Kokie dokumentai liudija, kad lyvių vieta Latvijoje yra ypatinga?“. valoda.lv. 2011-12-12. Suarchyvuotas originalas 2014-12-05. Nuoroda tikrinta 2017-02-07.(latvių k.)
  89. [89]
    1999 m. gruodžio 21 d. Latvijos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 5. str.; tikrinta 2017-02-07
  90. [90]
    Rižakova, S. I. (2001). Taikomosios ir neatidėliotinosios etnologijos tyrimai, № 143; Lyviai: Beveik išnykusios tautos atgimimo patirtis (PDF). Отв. ред. В. А. Тишков. Maskva: Etnologijos ir antropologijos institutas. pp. 40–41. ISBN 5-201-13758-X, 978-5-201-13758-8. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: netinkamas simbolis (pagalba)(rusų k.)
  91. [91]
    Viitso 2013, p. 267.
  92. [92]
    Viitso 2013, p. 268.
  93. [93]
    Everson, Michael (2001-11-12). „Livonian“ (PDF). The Alphabets of Europe. Nuoroda tikrinta 2017-02-04.
  94. [94]
    Ernštreits 2007, p. 19.
  95. [95]
    Moseley 2002, p. 14.
  96. [96]
    Viitso 2013, p. 271.
  97. [97]
    Viitso 2013, p. 273.
  98. [98]
    Moseley 2002, p. 21.
  99. [99]
    Vääri 1994, p. 269.
  100. [100]
    Viitso 2013, p. 269.
  101. [101]
    Vääri 1994, p. 268.
  102. [102]
    Vääri 1994, p. 267.
  103. [103]
    Viitso 2013, p. 274.
  104. [104]
    Viitso 2013, p. 272.
  105. [105]
    Viitso 2013, p. 270.
  106. [106]
    Vääri 1994, p. 270.
  107. [107]
    Moseley 2002, p. 22.
  108. [108]
    Viitso 2013, p. 279.
  109. [109]
    Tiit-Rein Viitso (2016). „The essive in Livonian“. Eesti ja Soome-Ugri Keeleteaduse Ajakiri. Nuoroda tikrinta 2023-10-14.
  110. [110]
    Viitso 2013, p. 280.
  111. [111]
    I. Brodski (2014). „Vepsän kel': Openduzkirj täuz'kaznuzile“. Suarchyvuotas originalas 2019-07-01. Nuoroda tikrinta 2021-06-22., p. 40
  112. [112]
    Moseley 2002, p. 28.—29.
  113. [113]
    Virtual Livonia: Sketch of Livonian Sounds and Grammar; tikrinta 2018-12-15
  114. [114]
    Karl Pajusalu (2014). „The relationship between Salaca Livonian and Courland Livonian dialects“. Eesti ja Soome-Ugri Keeleteaduse Ajakiri 5(1):149. Nuoroda tikrinta 2021-12-16., p. 162
  115. [115]
    Raun, A. (1988). „Proto-Uralic Comparative, Historical Morphosyntax“. The Uralic Languages: Description, History and Foreign Influences. Brill, Leiden. pp. 558–560.
  116. [116]
    Boiko, K. (2000). Līvõ kēl̦. Piški optõbrōntõz. Rīga: Līvu Savienība (Līvõd Īt). p. 64.
  117. [117]
    Viitso 2013, p. 280.—281.
  118. [118]
    Viitso 1994, p. 264.
  119. [119]
    Ernštreits & Kļava 2014, p. 81.
  120. [120]
    Ernštreits & Kļava 2014, p. 82.
  121. [121]
    Rudzīte 1993, p. 307.
  122. [122]
    Viitso 2013, p. 282.
  123. [123]
    Vääri 1994, p. 272.
  124. [124]
    Virtual Livonia: Sketch of Livonian Sounds and Grammar; tikrinta 2017-12-23
  125. [125]
    Vääri 1994, p. 273.
  126. [126]
    Suhonen 1973, p. 121.
  127. [127]
    Vääri 1994, p. 282.
  128. [128]
    Viitso, T. (1993). Pasaulio kalbos. Uralo kalbos. Lyvių kalba. Maskva: Nauka. p. 88. ISBN 5-02-011069-8.(rusų k.)
  129. [129]
    Vėri, E. (1966). Lyvių kalba (TSRS tautų kalbos:Finougrų ir samodų kalbos). Maskva: Nauka. p. 144.(rusų k.)
  130. [130]
    de Sivers 2001, p. 44.
  131. [131]
    Moseley 2002, p. 45.
  132. [132]
    Viitso, T. (1993). Pasaulio kalbos. Uralo kalbos. Lyvių kalba. Maskva: Nauka. p. 85. ISBN 5-02-011069-8.(rusų k.)
  133. [133]
    de Sivers 2001, p. 48.
  134. [134]
    Līvõkīel-ēstikīel-lețkīel sõnārōntõz Archyvuota kopija 2015-05-18 iš Wayback Machine projekto. (Lyių-estų-latvių žodynas); tikrinta 2017-04-18
  135. [135]
    Līvõkīel-ēstikīel-lețkīel sõnārōntõz Archyvuota kopija 2015-05-18 iš Wayback Machine projekto. (Lyvių-estų-latvių žodynas); tikrinta 2017-04-18
  136. [136]
    Lyvių—estų—latvių žodynas Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-02-22
  137. [137]
    Viitso 2013, p. 278.—279.
  138. [138]
    Vääri 1994, p. 275.
  139. [139]
    Vääri 1994, p. 274.
  140. [140]
    Vääri 1994, p. 280.
  141. [141]
    Viitso 2013, p. 276.
  142. [142]
    Viitso 2013, p. 277.
  143. [143]
    Rudzīte 1994, p. 311.
  144. [144]
    Viitso 2013, p. 277.—278.
  145. [145]
    Vääri 1994, p. 278.
  146. [146]
    Viitso 2013, p. 278.
  147. [147]
    de Sivers 2001, p. 112.
  148. [148]
    Ernštreits V., Kļava G (2013). „Dažas gramatiskas pārmaiņas lībiešu valodā latviešu valodas ietekmē“. Valoda: Nozīme un forma. Teorija un metodoloģija latviešu valodniecībā. 3: 23.
  149. [149]
    Rudzīte 1994, p. 294.
  150. [150]
    livones.net (2007-05-22): Lyvių Tautos Namai Archyvuota kopija 2017-02-11 iš Wayback Machine projekto. (lyvių k.); tikrinta 2017-02-11
  151. [151]
    Vinklers 2013, p. 304.—305.
  152. [152]
    E. Winkler, Esuka – Jeful 2014, 5–1: 215–227, Loanword strata in Livonian, University of Göttingen; tikrinta 2021-12-16
  153. [153]
    „Reconstruction:Proto-Finnic/repoi“. Wiktionary. Nuoroda tikrinta 2021-08-06.
  154. [154]
    „Reconstruction:Proto-Uralic/kota“. Wiktionary. Nuoroda tikrinta 2021-08-06.
  155. [155]
    Vääri 1994, p. 286.
  156. [156]
    de Sivers 2001, p. 97.
  157. [157]
    de Sivers 2001, p. 90.—93.
  158. [158]
    Viitso 1994, p. 259.
  159. [159]
    Vääri 1994, p. 287.
  160. [160]
    Suhonen 1973.
  161. [161]
    Karulis 2001, p. 1087.
  162. [162]
    Moseley 2002, p. 13.
  163. [163]
    de Sivers 2001, p. 86.—87.
  164. [164]
    de Sivers 2001, p. 79.
  165. [165]
    Garry, Jane (2001). Facts about the World's Languages: An Encyclopedia of the World's Major Languages, Past and Present. H.W. Wilson. ISBN 9780824209704. „After the Latvian people's ancestors (Semigallian, Selian, and Latgalian speakers) came into contact with Finno-Ugric languages, their language developed some notable distinctions from its earlier state, including placing of the word stress on the first syllable, loss of short and shortening of long end vowels, development of low front vowel [e], regressive vowel harmony, etc.“
  166. [166]
    Kortmann, Bernd (2011). The Languages and Linguistics of Europe. Walter de Gruyter. p. 5. ISBN 3110220253. „Consonant quantity is well-developed in Latvian as a result of Fennic substratum influence. Sonorants show distinctive quantity mainly in loanwords, cf. manna [manːa] 'manna' vs. mana [mana] (nom.sg.fem. of 1st ps. sg possesive pronoun). Non-distinctive quantitative variation in obstruents occurs in native words: immidiately post-tonic voicless obstruents are automatically lengthened between short vowels, cf. lapa [lapːa] 'leaf' vs. lāpa [laːpa] 'torch,' lapā [lapaː] 'leaf (loc.sg.)'. In Lithuanian there is no consonantal quantity and on the morphemic boundary geminates are shortened.“
  167. [167]
    Rudzīte 1994, p. 293.—294.
  168. [168]
    Karulis 2001, p. 258.
  169. [169]
    Karulis 2001, p. 481.
  170. [170]
    Rudzīte 1994, p. 295.—296.
  171. [171]
    Rudzīte 1994, p. 296.
  172. [172]
    Rudzīte 1994, p. 291.
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Pavyzdinis straipsnis Straipsnis „Lyvių kalba“ yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Vikipedijos straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti.
Remove ads
Loading related searches...

Wikiwand - on

Seamless Wikipedia browsing. On steroids.

Remove ads
Remove ads